Kiekvienas žmogus meilę supranta savaip. Vienas dalykas - motinos ar tėvo meilė savo vaikui ir visai kitas – priešingos lyties atstovui (sutuoktiniui). Vaikus myli ir jais rūpinasi ne tik žmonės. Tas jausmas būdingas ir gyvuliams. Tačiau, kaip autorius pastebėjo, tarp žmonių meilė vaikams labai nevienoda. Vieni tėvai juos per daug lepina, o kiti visai nesirūpina, skriaudžia ar net nužudo.
Mes su žmona negalėjome labai daug laiko skirti vaikų auklėjimui. Labai trūko laiko, nes abu dirbome. Nei per daug juos lepinome, nei ką nors labai draudėme. Nepaisant to, savo dukromis galime didžiuotis.
Tuo tarpu moters ir vyro meilė negali turėti daug variantų. Šiuo atveju galimi tik du atvejai: meilė yra arba jos nebėra. Autorius nepaminėjo svarbiausio dalyko – mūsų dvasinio pasaulio, kuris vaidina lemiamą vaidmenį meilės reikaluose. Yra fizinė (kūniškoji) ir dvasinė meilė. Jeigu abi jos yra ir gražiai derinasi – puiku! Tačiau taip, deja, būna ne taip jau dažnai.
Kūniškoji meilė būdinga ir gyvūnams. Tai – instinktas, biologijos dėsnis, skirtas giminės pratęsimui. Tuo tarpu dvasinė meilė būdinga tik žmogui. Jauni žmonės dažniausiai nebeskiria meilės nuo susižavėjimo, nuo aistros. O dvasiškumas jiems neretai būna sunkiai suvokiama sąvoka. Kartu pagyvenus kurį laiką, paaiškėja, jog „neatitiko charakteriai“. Išeitis paprasta – skyrybos ir naujo partnerio paieškos.
Gyvenime paprastai būna trys atvejai. Kuomet vienas partneris myli, o kitas nemyli. Jie sukūrė šeimą iš apskaičiavimo (aukštas, gražus, turtinga, kilminga). Gali būti ir taip, jog nė vienas sutuoktinis nemyli. Juos užvaldė aistra, abu sudarė sąjungą tam tikrais sumetimais, o ne iš meilės. Tokios santuokos ir partnerystės trumpalaikės, o jų gyvenimas neretai labai komplikuotas.
Tvirta šeima galima tik tuo atveju, kai abu sutuoktiniai myli vienas kitą. Tokia santuoka laiminga ir ilgalaikė, nes tik ji gali atlaikyti visus gyvenimo išbandymus, kurie neišvengiami kiekvienoje šeimoje. Žinoma, šiuo atveju negalima atmesti ir loterijos taisyklės. Labiau pasiseka tiems, kurie ištraukia laimingą bilietą.
Kaip tą tikrąją meilę surasti? Nelengva, tačiau įmanoma. Renkantis svarbiausias dėmesys turi būti kreipiamas ne į partnerio išvaizdą, jo padėtį, o į jo dvasinį pasaulį. Žinoma, geriausiai žmogų galima pažinti, kuomet su juo ilgesniam laikui atsiduri ekstremaliose sąlygose. Deja, tai dažniausiai nerealu.
Sukūrus šeimą nereikia stengtis taisyti sutuoktinio charakterio ydų, nes tai sunkiai įmanoma. Abu sutuoktiniai privalo prisitaikyti prie vienas kito. Šeimoje turi būti pagrindinė taisyklė: ne aš, o mes, ne mano, o mūsų. Jeigu kyla nesutarimų, jie turi būti sprendžiami kompromiso keliu. Meilei ne pakeliui su egoizmu. Ji tegali draugauti tik su altruizmu. Pakeltas balsas ar priešiškas veiksmas iššaukia atsakomąją reakciją. Tuomet įsižiebia „gaisras“, kuris dėl emocijų protrūkio greit progresuoja, o jį užgesinti labai sunku, nes įsijungia ambicijos.
Vienas svarbiausių santuokos priešų – besaikis alkoholio vartojimas. Perdozavęs šį narkotiką žmogus tampa panašus į kitus primatus ir elgiasi identiškai. Žodžiu, jis tampa ne tik chamu, teroristu, bet ir gyvuliu. Alkoholis žudo ne vien meilę, bet ir žmogų. Visa tai mato ir jaučia vaikai ir kaipmat perima „patyrimą“. Net neverta kalbėti apie tai, jog sutuoktiniai daugiau laiko turi praleisti kartu, dalintis džiaugsmais ir liūdėsiu, nuolatos palaikyti vienas kitą, pagirti bei mokėti vienas kitam atleisti. Abu jie vienodai turi būti atsakingi už šeimą.
Negalima nuvertinti ir kūniškosios (fizinės) meilės. Neretai ji būna pagrindinė šeimos iširimo priežastis. Kai kurie vyrai mano, jog jų moteris šalta, nors dažnai patys būna dėl to kalti. Esu medikas, todėl galiu patvirtinti, jog šaltų moterų nėra. Tik jų temperamentas nevienodas, todėl skirtingas laikas, reikalingas preliudijai, skirtingas orgazmo tipas ir t.t.
Jeigu vyras apie šiuos dalykus neturi supratimo, bus nelaiminga ne tik jo moteris, bet ir jis pats. Kai kurie vyrai pamiršta, kad moterims reikia švelnumo.Vyras privalo būti ne tik vyriškas ir stiprus, į kurio petį sutuoktinė galėtų atsiremti sunkią valandą. Tuo pačiu jis turi būti ir švelnus džentelmenas. Nepriklausomai nuo kartu pragyventų metų skaičiaus, vyras mylimą žmoną privalo aistringai pabučiuoti kiekvieną dieną esant progai ir be jokios progos. Šioje srityje jokių limitų nei skaičiui, nei trukmei neturėtų būti.
Žinoma, kiekvienoje šeimoje yra savi įpročiai ir standartai. Mūsų šeimoje neįprasta skirstyti darbų į vyriškus ir moteriškus. Kartais net pykstu, kai žmona griebiasi sunkių, vyriškų darbų, stengdamasi mane pavaduoti. Svarbų vaidmenį atlieka tam tikra nusistovėjusi tvarka, rutina. Paros laikas ir darbai tiksliai suplanuoti. Ypatingas dėmėsys skiriamas gerai organizmo fizinei būklei palaikyti. Suprantama, visa tai reikalauja nemažai valios pastangų. Tačiau viską atperka gyvenimo džiaugsmas, kurį patiria abu sutuoktiniai.
Tokiu būdu, ne tik moterys, bet ir vyrai privalo savęs paklausti: noriu gyventi vienas, laisvas kaip paukštis, ar noriu sukurti šeimą ir gyventi šiame mažame kolektyve, prisilaikydamas jo taisyklių?
Kartais mintyse aš palyginu savo šeimą su mano protėvių (senelių, tėvų), gyvenusių kaime, šeimomis. Galiu tvirtai teigti, kad anuo metu tokios sąvokos kaip meilė iš viso nebuvo. Žmonės paprasčiausiai sugyveno, pakentė vienas kitą, nes taip reikėjo. Gimdė, augino vaikus ir sunkiai dirbo. Fizinės meilės buvo tiek, kiek jos reikėjo vaikams atsirasti. Nepastebėjau švelnumo apraiškų nei sutuoktinio, nei vaikų atžvilgiu. Bučiuodavo ne sutuoktinį, o kalėdojančio kunigo ranką. Neretai stipriai pasibardavo. Ne vien dėl to, kad nebūtų labai nuobodu gyventi.
Nežinau, ar bus kam naudingi šie pastebėjimai, pagrįsti asmenine ilgamete patirtimi. Jeigu jie padėtų surasti savo meilę nors vienai mūsų tautiečių porai, būčiau be galo laimingas. Šeima – nepaprastai svarbus darinys. Tai – pagrindinė valstybės ląstelė. Jeigu ji bus sveika, bus sveika ir mūsų visuomenė.