Kaip keturiolikos metų vaikas, turėjau dvi savaites, kad išmokčiau taisyklingai vaikščioti ant podiumo, matuotis dizainerių drabužius, bendrauti su stilistais ir numesti svorio!
Modelių agentūros vadovė man liepė numesti 5-6 kg. Tuo metu mano ūgis buvo 178 cm, o svoris – 56 kg.
Iki tol niekada nesilaikiau dietos, neskaičiavau kalorijų, nemąsčiau apie madas, svorį, kitaip sakant, gyvenau be rūpesčių. Paklaususi vadovės, kaip tą „nereikalingą“ svorį numesti, gavau daugybę patarimų: sportuok, nevalgyk riebaus maisto, atsisakyk saldumynų, laikykis daržovių dietos, gerk daug vandens arba tiesiog pabadauk. Man įstrigo pastarasis.
Pakeliui namo mąsčiau apie tai, kaip nuo šios dienos pradėsiu badauti ir mesiu svorį. Tuo metu gyvenau su mama ir močiute. Mano nusivylimui, jos nenorėjo nieko girdėti apie dietas. Atvirkščiai, kartojo, kad man reikia priaugti svorio. Aš negalėjau nurodinėti joms, ką noriu valgyti, o ko nenoriu. Kas buvo padėta ant stalo, kas paruošta, tą ir valgydavome. Mano viltys apie dietas žlugo namuose. Pykau ant mamos ir močiutės, kad nepadeda man siekti grožio aukštumų. Tuo metu nesupratau, kad jos mane be galo myli ir trokšta tik paties geriausio.
Pamažu manyje ėmė augti neapykanta maistui. Maniau, kad tai jis yra visa ko kaltininkas. Ėmiau regzti planus. Pradėjau pykti ant dievo. Užsidariau savyje ir net nepajutau, kaip mano mintis užvaldė demoniškos jėgos. Savo rankose laikiau žurnalą, kuriame buvo aprašyta merginos istorija, kaip ji vos nemirė nuo bulimijos.
Mane ši istorija sužavėjo. Šypsojausi mintyse ir džiaugiausi atradusi naują, slaptą būdą mesti svorį. Žinojau, kad galėsiu valgyti, ką noriu ir kiek noriu, o kai niekas nematys, išvemsiu. Nors straipsnyje ir buvo parašyta, kad bulimija yra priklausomybė, man tai buvo nė motais. Maniau, kad pavemsiu iki mados renginio, o po to ir vėl grįšiu prie normalios mitybos ir gyvenimo. Tada dar nežinojau, į kokį dešimties metų košmarą mane tai nuves.
Mados renginys baigėsi, bulimija – ne
Kai pirmą kartą susikišau du pirštus į gerklę, buvo gana nemalonu. Pavyko ne iš pirmo karto. Bet daug praktikos ir nereikėjo, greitai išmokau „atpilinėti“ suvalgytą maistą.
Mados renginyje labai savimi didžiavausi. Per paskutinę, vestuvinių suknelių kolekciją, jaučiausi truputį išsekusi, svaigo galva, bet išsilaikiau iki pabaigos. Žinojau, kad mano tėvai sėdi salėje ir turbūt irgi labai manimi didžiuojasi, tad iš visų jėgų stengiausi nenualpti.
Agentūros vadovė kvietė dalyvauti ir kituose renginiuose. Tačiau po vadovės pokalbio su mano tėte, man buvo griežtai uždrausta tęsti šią veiklą. Tėvai net neįtarė, kad turiu valgymo sutrikimų. Jų nepasitikėjimas modelių agentūros vadove buvo dėl kitų priežasčių, kurių tuo metu aš dar nesupratau.
Taigi renginys pasibaigė, bet bulimija NE. Mano mintys taip ir liko nukreiptos į dietas ir svorį. Ėmiau pastebėti kitas merginas ir jų aprangos stilių bei sudėjimą. Giliai širdyje žinojau, kad nesu stora. Bet daugiausiai galvą susuko mados straipsniai žurnaluose, manekenių nuotraukos ant žurnalų viršelių, modeliai televizoriaus ekranuose.
Valgyti-vemti-valgyti-vemti-valgyti-vemti
Bulimija yra labai baisi liga. Dauguma mano, kad tai išsigalvojimas, „išsikalinėjimas“, kad paprasčiausiai reikia suimti save į rankas ir nustoti persivalgyti, esą tuomet viskas bus gerai. Tai netiesa. Valgymo sutrikimai prasideda galvoje - mintyse. Šią ligą išgydyti galima tik su Dievo pagalba.
Kaip ir priklausomybei nuo narkotikų bei daug kitų ligų ir priklausomybių, valgymo sutrikimams gydyti reikalinga aukštesnė jėga. Paprašyk Dievo, kad Jis padėtų sutvarkyti tavo gyvenimą, ir Jis padės. Jis ne tik padės susitvarkyti su tavo priklausomybėmis, bet ir padarys daug kitokių nuostabių dalykų. Dalykų, kurių tu pati niekada nepadarytum savo jėgomis.
Deja, aš laukiau. Dešimt metų su savo problemomis bandžiau susitvarkyti pati viena. Tu nelauk. Jei turi problemų, išsakyk jas Dievui, nešvaistyk savo brangaus laiko, bandydama kovoti su neįmanomu.
Tyliai ir lėtai marinau savo organizmą ir sekinau savo jėgas. Valgyti-vemti-valgyti-vemti-valgyti-vemti... Nėra taip paprasta. Tai užburtas ratas, iš kurio, atrodo, niekada nepavyks išeiti. Pirmus penkerius ligos metus dar vis maniau, kad tai – tik žaidimas. Galvojau, jog galėsiu bet kada sustoti. Kartais netgi nebūdavo taip jau blogai. Turėdavau kelias „švarias“ dienas, kurias nevemdavau. Bet viskas netrukus ir vėl grįždavo. Kad ir kaip stengiausi, nebegalėjau sustoti.
Tai – protiškai nesuvokiamas procesas. Mintys tapo nebekontroliuojamos. Tarsi kažkas gyveno mano galvoje ir nurodinėjo, ką man daryti. Jei tik suvalgydavau keliais kąsniais daugiau, negu kad man atrodo reikėjo, tuoj pat turėdavau viską išvemti. Nesuvokiamas dalykas, siaubingas ir košmariškas. Kai žiūriu atgal, negaliu patikėti, kad taip elgdavausi. Jeigu suvalgydavau riebaus maisto arba per didelę porciją, mano mintys man neleisdavo šio maisto „laikyti“ viduje.
Po vėmimo kurį laiką jausdavausi gerai, didžiuodavausi savimi, kad „nesinešioju“ to, ką suvalgiau. Greitai ir nepastebimai tai tapo mano gyvenimo būdas. Jau nebebuvo svarbu ar valgau riebų maistą ar ne, išvemdavau beveik viską! Baisus košmaras.
Kadangi išsivėmus po kiek laiko jausdavau alkį, tekdavo valgyti ir vėl. Kad nebūtų įtarimo šeimoje, valgydavau pasislėpusi. Valgymo priepuoliai ir epizodai tik dažnėdavo. Būdavo nepaprastai sunku. Negalėdavau mąstyti apie nieką kitą, tik apie maistą. Būdavo labai sunku susikoncentruoti mokymuisi, darbui, bet kokiai kitai veiklai.
Išleistuvėms – per maža suknelė
Dvyliktoje klasėje nusipirkau išleistuvėms suknelę, keliais dydžiais mažesnę, kad turėčiau tikslą, dėl ko „stengtis“. Badavau lygiai tris savaites. Nieko nevalgiau. Visiškai. Jaučiausi lyg išbandyčiau savo jėgas. Koks kvailumas!
Prasidėjo vasaros atostogos, o aš ėmiau dirbti tėtės picerijoje padavėja. Buvo labai įtempta vasara, picerija sausakimša, darbo daug, tad niekas ir nepastebėdavo, jog aš likdavau nevalgiusi. Tėtė išvyko į komandiruotę, tad namuose galėdavau lengvai „nusimuilinti“ nuo maisto. Jeigu ir kildavo kam nors įtarimas, aš meluodavau, kad jau pavalgiau, arba griežtai atrėždavau, kad laikausi dietos, nes man reikia „įtilpti“ į išleistuvių suknelę.
Kiekvienos dienos pabaigoje krisdavau į lovą be jėgų, būdavo sunku užmigti, pilvas urgzdavo. Bet vos palietusi savo dubens kaulus, pasijausdavau geriau. Liečiau save ir jaučiau, kaip mano skrandis pamažu limpa prie nugaros. Buvo jau nebe plokštuma, bet įduba pilvo vietoje. Kaip didžiavausi savimi. Kokia šaunuolė. Tas man teikė jėgų badauti ir kitą dieną. Turbūt ir taip aišku, kad su kiekviena bado diena pamažu ir protelis ėmė „važiuoti“.
Būdavo dienų, kada išgerdavau stiklinę apelsinų sulčių ir nekenčiau savęs už tai, nes pilvas išsipūsdavo. Kitą kartą picerijoje neišlaikiau ir išmečiau klientui ant stalo picas. Buvau tokia išsekusi, kad nesugebėjau išlaikyti dviejų lėkščių su picomis!
Kai atėjo išleistuvių diena, apsivilkau suknelę, pasiekiau savo tikslą (numečiau maždaug 12 kg). Susilaukiau daug komplimentų. Didžioji jų dalis buvo nuostaba ir išgąstis, bet aš viską priėmiau kaip komplimentus. Žinoma, niekam nesakiau, kad tris savaites badavau, kūriau įvairias istorijas, kad daug dirbau picerijoje ir t.t. Kadangi mano protas buvo išsekęs nuo badavimo, priėmiau daug neprotingų sprendimų, dariau daug klaidų, melavau, skaudinau žmones, kurie mane mylėjo ir manimi rūpinosi, protestavau, bendravau su netikusiomis kompanijomis, rūkiau, gėriau, lankiausi vakarėliuose, vairavau nesilaikydama kelių eismo taisyklių, sudaužiau mašiną... Tą vasarą padariau daug klaidų, daug žmonių savo elgesiu įskaudinau ir neatsiprašiau, dėl ko šiandien labai gailiuosi.
Gerai išmokau maskuoti savo ligą
Po išleistuvių nebeliko dėl ko stengtis, tad pradėjau ir vėl valgyti. Koks košmaras prasidėjo. Po dviejų savaičių bado pagaliau galiu valgyti. Neatsimenu, ką valgiau, tik atsimenu, kad daug. Ir vėl pradėjau vemti. Persivalgydavau ir vemdavau. Vėl užburtas ratas. Jaučiausi kaip apsėsta, negalėjau sustoti.
Įstojau į universitetą, pradėjau studijuoti. Vėmimai nesiliovė. Jau supratau, kad sergu, norėjau sustoji, bet neišėjo. Kad ir ką dariau, nesugebėjau kontroliuoti savo valgymo įpročių. Gyvenau košmare. Nekenčiau maisto. Dievo neieškojau. Skaudžiausia būdavo, kada su tėte eidavome į prabangų restoraną. Mintyse galvodavau, geriau man atiduotų tuos pinigus, kuriuos aš čia pravalgau, ir tuoj pat restorano tualete išvemiu. Tėvai nieko neįtarė apie mano ligą.
Kuo toliau, tuo labiau supratau, kaip klimpstu ir neturiu jėgų išsikapstyti. Nebežinojau, ką reiškia normaliai valgyti. Būdavo gaila leisti savo pinigus maistui, net nebejaučiau skonio. Maistas manęs netenkindavo. Maistas man buvo kaip narkotikai. Kai užeidavo valgymo priepuoliai ir žinojau, kad vemsiu, valgydavau „pigų“ maistą. Kartais tekdavo net vogti maistą ir valgyti paslapčiomis.
Savo ligą labai gerai išmokau maskuoti. Vemti išmokau be garso, stengdavausi, kad kai išeidavau iš tualeto, niekas nepastebėtų mano ašarotų akių ir raudonų skruostų. Išsivemdavau, kada dar maistas nebūdavo pradėjęs virškinti, nes apvirškintas maistas turėdavo kvapą ir nemalonų rūgšties skonį.
Dažnai, kai išgyvendavau persivalgymo priepuolius viena, po vėmimo eidavau parūkyti. Cigaretė ant tuščio skrandžio. Jausdavausi apsvaigusi, kurį laiką net negalėdavau atsistoti. Tikrąja to žodžio prasme sukosi galva. Bet man dėl nepaaiškinamų priežasčių šis procesas teikė trumpą malonumą. Iki kol nepasijusdavau ir vėl alkana…
Bandymas gydytis išmokė geriau meluoti
Galiausiai, kai nebeturėjau jėgų išsikapstyti, nusprendžiau ieškoti pagalbos. Buvo gėda kam nors prisipažinti, kad sergu. Sukaupiau visas jėgas ir pasakiau vaikinui, su kuriuo draugavau. Mano širdis rėkė: padėk man, aš nebežinau ką daryti, mane tai kankina, negaliu sustoti, esu bejėgė! Deja, jis manęs nesuprato. Pasidarė tik blogiau, ėmė mane stebėti valgančią.
Kartą kai valgiau želė desertą, jis ištarė: „Užteks tau valgyti, kad nevemtum po to.“ Kaip buvo sunku išaiškinti, kad bulimikės želė nevemia. Tas pats, kad vemtum vandenį. Bandžiau jam paaiškinti, kokį maistą aš vemiu, galvojau, gal žinodamas padės man to išvengti. Tačiau jis pasižiūrėjo į mane kaip į kokią kvailę ir tarė, jog turiu pati nutraukti šitas nesąmones. Žmogus visai manęs nesuprato. Jaučiausi tikrai kaip kvailė.
Norėjau, kad visa tai pasibaigtų. Ėmiau atsakymų ieškoti internete. Mano nuostabai, radau labai daug informacijos apie nervinę bulimiją, nervinę anoreksiją ir kitus persivalgymo sutrikimus. Perskaičiau, kad šia liga serga kas penkta mergina. Jaučiausi atradusi šiokią tokią viltį. Visgi nebesu viena. Interneto platybėse mirga merginų komentarai, kurios kenčia nuo tokios pat priklausomybės.
Viename iš forumų radau gydymo įstaigos kontaktus – valgymosutrikimai.lt. Tuoj pat paskambinau ir užsiregistravau gydymui. Tikėjausi, kad dabar baigsis visi mano košmarai ir būsiu laisva nuo priklausomybės maistui. Pranešiau tėtei, kad nevyksiu šią vasarą su juo į kelionę, kadangi turiu gydytis. Kai pasakiau, kuo sergu, jis tada dar nelabai suprato.
Pradėjau trijų mėnesių gydymo ciklą. Kasdien bendravome su psichologėmis, dietologėmis, svėrėmės, buvo sudaryta valgymo programa. Mokiausi valgyti iš naujo.
Susipažinau su tokio paties likimo merginomis. Dariau viską, ko išmokau gydymo centre. Gydymui pasibaigus kurį laiką laikiausi ir kontroliavau savo valgymo įpročius. Bandžiau pritaikyti tai, ko išmokau – kad po persivalgymo nereikia vemti. Tiesiog palaukti, kol maistas susivirškins. Kurį laiką gyvenau taisyklėmis, kurių išmokau centre. Visiems pasigyriau, kad jau esu sveika ir labai tuo džiaugiausi.
Deja, mano džiaugsmas truko neilgai. Po kažkurio šeimos „baliaus“ persivalgiusi neišlaikiau ir išbėgau į vonią. Nekenčiau savęs už tai, kad ir vėl taip padariau. Iš kitos pusės pagalvojau, kad jeigu jau pradėjau vemti, tai einu dar suvalgysiu gabalą torto, išsivemsiu ir nuo rytojaus vėl gyvensiu švarią dieną. Deja... Mano planas žlugo. Tą vakarą turėjau mažiausiai tris persivalgymo epizodus, o kitą rytą, kaip planavau, pradėti švarią dieną nepavyko. Taip ir vėl grįžau prie nenugalimo potraukio valgyti.
Būdavo, kad kartais išbūdavau savaitę ar kelias nevėmusi, bet liga niekur nedingo. Kankinausi dar kelis metus. Pakartotinai grįžau į valgymo sutrikimų centrą ieškoti pagalbos. Galiausiai buvo gėda prisipažinti, kad ir vėl grįžau prie seno gyvenimo būdo. Išmokau dar geriau meluoti ir slėptis.
Maskavau savo ligą, gyvenau su gėda ir skausmu. Daugiau niekam nepasisakiau, kad sergu. Mano mintys man kartojo, kad nėra vilties, kad niekas man nepadės, nėra gelbėtojo. Mano mintys man melavo – Gelbėtojas yra! Tik Jo tada dar nepažinojau. (Aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, tavo gelbėtojas. Iz 43,3)
Maisto papildai ir reanimacija
Man buvo 24 metai, kai jau „švenčiau“ savo ligos dešimtmetį. Kiekvienais metais mano įgūdžiai maskuoti bulimiją tik tobulėjo. Tais metais buvo išties sunku. Sunkiau nei bet kada anksčiau. Buvau baigusi universitetą ir vis dar nežinojau, ko noriu iš gyvenimo. Blaškiausi kaip pamišusi.
Prie persivalgymo priepuolių ir vėmimo pradėjau vartoti dar ir kitas „pagalbines“ priemones: cigaretės, narkotikai, vidurius laisvinamieji vaistai, liekninamosios piliulės, arbatos.
Jau buvau pasiryžusi padaryti bet ką, kad tik galėčiau išsilaisvinti iš persivalgymo priepuolių. Atradau kitą svorio metimo būdą – liekninamuosius vaistus. Pradėjau vartoti. Mano nuostabai, išgėrus tabletę, dingdavo apetitas. O kitas nuostabus dalykas, kai nėra apetito, nebepersivalgydavau ir nebereikėdavo vemti. Galvojau atradusi stebuklingąją piliulę. Pradėjau matyti gyvenimą kitomis spalvomis. Džiaugiausi, kad šių „vaistų“ pagalba nustojau vemti. Deja, mano džiaugsmas truko neilgai. Nuo vaistų mano protelis dar labiau „nuvažiavo“. Labiau nei tuomet, kai badavau tris savaites prieš išleistuves. Vaistai tapo kita mano priklausomybe.
Jeigu atsitiktų taip, kad mano istoriją skaitanti mergina sugalvotų pabandyti liekninamųjų vaistų, labai prašau tavęs, maldauju, brangi mergyte, nenuodyk savo organizmo šitomis tabletėmis! Meldžiuosi, kad šis straipsnis niekam nepasirodytų, jog aš reklamuoju šiuos nuodus. Aš pasakoju viską atvirai, ko dar niekam iki šiol nebuvau pasakojusi. Darau taip tik todėl, kad merginos laikytųsi kuo toliau nuo šio brudo. Jūsų kūnas yra šventovė. Dievas padės jums kovoti su mintimis apie kenksmingas dietas.
O aš tuomet liekninamuosius vaistus vartodavau kasdien. Atsikėlusi ryte pirmiausia išgerdavau tabletę kaip vitaminą. Visą dieną nejaučiau alkio. Valgydavau tik tam, kad nenumirčiau. Galėjau rinktis, kokį maistą dėti į burną. Kadangi vaistai visiškai pašalino apetitą, valgiau neriebų, nekaloringą maistą tam, kad gyvenčiau. Persivalgymo priepuoliai dingo visiškai. Maniau, kad ši nuostabi tabletė padėjo man išsigydyti nuo bulimijos. Tada dar nežinojau, kad iš vienos priklausomybės perėjau į kitą. Mano demoniška liga niekur nedingo. Tik pakeitė savo pavidalą.
Būdavo dienų, kad kartais jaučiau dūzgimą savo ausyse. Puikiai supratau, kad tai turbūt nuo vaistų, bet nekreipiau dėmesio. Kartais suskausdavo šoną, svaigdavo galva. Numodavau ranka į šiuos reiškinius. Nejaugi dabar dėl tokio trumpo skausmo nutrauksiu vaistų vartojimą, maniau sau. Laikui bėgant pastebėjau, kad tabletės nustojo taip efektyviai veikti. Nieko negalvojusi pradėjau į dieną vartoti po dvi tabletes. Po kiek laiko padauginau iki trijų tablečių per dieną. Buvau priklausoma nuo šių vaistų. Jei neišgerdavau tabletės, kažkas būdavo netaip. Negalvojau apie pasekmes. Vartojau vaistus, jie man buvo reikalingi kaip narkotikai. Nenorėjau grįžti atgal prie persivalgymo priepuolių ir vėmimo, todėl saujomis gėriau tabletes.
Ilsėjausi Ispanijoje, kai pilvą suėmė nežmoniški skausmai. Nesupratau, kas vyksta. Pradėjau raitytis ant grindų iš skausmo viešbučio kambaryje. Neturėjau jėgų šaukti, ėmė trūkti oro, pradėjau dusti. Prabudau Barselonos ligoninėje, intensyvios terapijos skyriuje. Man suteikė pirmąją pagalbą, o aš vis kartojau, kad noriu namo į Lietuvą. Po trijų dienų, praleistų Barselonos ligoninėje, lėktuvas skraidino atgal į Lietuvą. Jau lėktuve pastebėjau, kad kažkas netaip su manimi vyksta. Pilvas ėmė pūstis, kamavo siaubingas, lig tol niekada nepatirtas skausmas. Pilvas išsipūtė kaip balionas, maniau, kad sprogsiu.
Iš lėktuvo greitosios pagalbos automobiliu buvau nugabenta į Santariškių klinikas, tiesiai ant operacinio stalo. Kol tebebuvau sąmoningos būklės, chirurgai spėjo paklausti, kas atsitiko. Bandė išsiaiškinti priežastis. Aš atsakiau, kad greičiausiai suvalgiau nuodingų austrių Ispanijoje. Pati puikiai žinojau, kad tai liekninamųjų vaistų pasekmės, tačiau niekam to nesakiau. Buvo gėda prisipažinti. Daktarams ir tėvams melavau, kad nežinau, nuo ko man taip atsitiko.
Buvo reikalinga skubi operacija, kurios metu iš mano pilvo ertmės pašalino keletą litrų neaiškios kilmės skysčių (kurie susikaupė ne nuo ko kito, kaip nuo liekninamųjų vaistų). Deja, aš daktarams visai nepadėjau vykdyti jų darbo ir kaip kokia „supermoteris“ kentėjau skausmus, nepasidaviau ir kartojau, kad nežinau, iš kur tie skysčiai atsirado. Po operacijos dar ilgai gulėjau klinikose ir kentėjau nepakeliamus skausmus. Leido morfiną. Lašinamųjų antibiotikų pagalba buvo sustabdytas bakterijos dauginimasis mano organizme. Šiandien esu gyva, tačiau ant pilvo turiu atsiminimus – trys pooperaciniai randai ir kateterio žymės krūtinės ląstoje.
Išėjusi iš ligoninės ir toliau žaidžiau savo žaidimą. Melavau visiems ir kiekviename žingsnyje. Kurį laiką bijojau paliesti liekninamuosius vaistus. Bet be tablečių grįždavo persivalgymo ritualai ir vėmimai. Bulimija tokia baisi, kad atrodo viską paaukosi, kad tik ji baigtųsi. Viską, reiškia ir savo sveikatą. Visai nemąsčiau apie tai, ką nesenai patyriau ligoninėje ir po neilgo laiko paslapčiomis vėl grįžau prie tablečių vartojimo. Šį kartą stengiausi nepadauginti, vartojau vieną tabletę į dieną, valgiau regis normaliai, nevėmiau.
Neilgai trukus pilvą suėmė skausmas. Pažinojau tą skausmą labai gerai. Mintyse prisiminiau viską, ką patyriau ligoninėje. Skausmas nesiliovė, temperatūra krito, pasidarė šalta. Nebetekau jėgų, gulėjau lovoje ir drebėjau po dviejomis antklodėmis karštos vasaros metu. Tėtė skubiai nuvežė į Alytaus ligoninės priimamąjį, jau žinojau, kas manęs laukia. Nenorėjau to paties košmaro patirti ir vėl. Tuojau pat buvau paguldyta į reanimacijos-intensyvios terapijos skyrių ir prijungta prie aparatų.
Skausmas nesiliovė, kūno temperatūra krito. Greitosios pagalbos automobilis pervežė iš Alytaus į Vilniaus Santariškių klinikas. Šį kartą diagnozė – neaiškios kilmės sepsis. Aš, kaip ir anksčiau, nesistengiau daktarams padėti ir nesakiau, dėl ko man taip nutiko. Melavau ir laikiau liekninamuosius vaistus paslaptyje. Kaltinau visus aplinkui, tik ne save. Daktarai pasakė, kad nesupranta priežasties, dėl ko man taip atsitiko jau antrą kartą, tačiau, kad ir kas tai buvo, aš buvau jau beveik prie mirties. Nežinau, ar tai mane išgąsdino, ar dėl kitų priežasčių, bet kai išėjau iš ligoninės, nusprendžiau vaistų daugiau nebevartoti.
Grįžau atgal prie savo senos draugės bulimijos. Ji mane kankino ir toliau. Jaučiausi bejėgė ir galutinai išsekusi. Buvo gėda kam nors prisipažinti. Jaučiau, kad niekas man nebegali padėti.
Po 10 metų pragaro – nušvitimas
Po eilinio persivalgymo priepuolio, apsivėmusi ir apsiverkusi klūpėjau vonios kambaryje, priešais klozetą, kai iš mano lūpų nepastebimai išėjo žodžiai: „Dieve, padėk. Dieve, jeigu tu esi, privalai man padėti. Prašau atleisk man visas mano nuodėmes ir išvaduok mane iš šio košmaro, kurį kenčiu jau dešimt metų“.
Verkiau kaip niekad neverkiau. Šaukiau su dideliu tikėjimu. Ir mano nuostabai, netrukus mane užvaldė nepaprasta ramybė, meilė, širdį užliejo dar lig tol nepatirti jausmai. Kurį laiką buvau dvasinėje pagavoje. Buvo nepaprastai gera.
Dienos bėgo ir kažkas manyje keitėsi. Pati nesuvokiau, kas vyksta, bet žinojau, kad Dievas „dirba“ savo darbą. Mane paliko ne tik persivalgymo ir bulimijos priepuoliai, aš mečiau rūkyti, gerti. Kompanijos, su kuriomis bendravau, man tapo nebeįdomios. Supratau, kad esu laisva nuo ligos, kuri mane kamavo dešimt metų. Aš tvirtai žinojau, kad tai Dievas, kurio šaukiausi, padarė kažką antgamtiško ir aš pasveikau. Aš žinojau, kad tik Jo dėka aš esu sveika. Nepaprastas dėkingumas užliejo mano širdį. Jaučiausi, lyg būčiau išlaisvinta iš kalėjimo, kuriame sėdėjau 10 metų. Norėjau pažinti tą Dievą, kuris mane atgaivino, prikėlė naujam gyvenimui. Pradėjau skaityti Bibliją.
Labai svarbu atkreipti dėmesį, kokią informaciją dediesi sau į galvą. Kokias naujienas skaitai, kokias laidas žiūri, kokios muzikos klausaisi. Jeigu tau svarbiau yra mados žurnalas, negu Biblija, leisk pasakyti brangioji, kad tu švaistai laiką. Ar tau to reikia? Jei jauti, kad tau sunku kovoti su valgymo sutrikimais, parašyk man savo istoriją, ir aš pasimelsiu už tave.
Su Simona galite susisiekti per jos puslapį „Facebook“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
