Viskas prasidėjo antroje klasėje, buvau toje mokykloje naujokė, drąsiai žengiau rugsėjo pirmąją į naująją mokyklą, o ir bendraklasiai atrodė labai draugiški, kol neprasidėjo mokslo metai. Aš buvau putlutė mergaitė su svajonėmis ir siekiais, o merginos mano klasėje buvo neva jau „madistės“, nepritapau prie jų, o taip norėjosi...
Buvau labai naivi, iš manęs šaipėsi kaip tik galėjo – kiti vaikai parversdavo ant grindų ir subėgę spardydavo, buvau nuolatinis pašaipų objektas.
Bendraklasės kartą pasikvietė nueiti pas vieną mergaitę į namus. Aš sutikau. Atrodė, jog tai – geriausia diena, kokia tik galėjo būti. Tačiau nuėjus į jos namus ten mane jos uždarė į sandėlį, kuriame pralaikė visą dieną, už durų buvo girdėti merginų juokas, o aš trankiau duris, maldavau, kad išleistų, verkiau, o jos tik sakė: „Tupėk, kiaule, ten tavo vieta.“
Tuo metu nebenorėjau gyventi, jaučiausi sužlugdyta... Po dvejų metų kančios perėjau į kitą mokyklą, ten tokių sunkumų neturėjau, susiradau draugų ir, atrodo, gyvenimas nušvito naujomis spalvomis.
Bet tai, ką papasakojau, neprilygs tam, ką patyriau dabar... Mane mušė mano pačios tėvas. Taip, žinau, kad daugelyje šeimų yra smurtaujama tiek prieš vaikus, tiek prieš mamas, todėl dabar puikiai suprantu, ką tenka iškęsti žmonėms, kurie turi pakęsti smurtą.
Nuo pat vaikystės mačiau, kaip mano tėvas mušdavo mamą. Ir mušdavo dažnai. Manau, tik tam, kad išsilietų. Vėliau pradėjo kelti ranką ir prieš mane su broliu, niekas net negalėjo pagalvoti, kad tokį tėvą turiu, nes prie kitų jis vaidino idealų: žmonai – vyrą, vaikams – tėvą.
Aišku, jo smūgių man dažniausiai pavykdavo išvengti, bet broliui – ne. Mama bėgdavo ginti brolio, bet tada dar ir ji gaudavo... Slėpdavausi tualete, skambindavau močiutei prašydama atvažiuoti, nežinodavau, ką daryti.
Prieš metus sužinojau, jog mano mylimas tėvas lenda prie nepilnamečių merginų, vieną netgi buvo sumušęs už tai, jog jam „nedavė“. Sužinojau tai iš savo nepilnamečių draugų, kurie kartais netgi dalyvaudavo tuose pačiuose vakarėliuose kaip ir mano tėvas... Buvau įniršusi, draugui parašiau apie tėvą baisių dalykų.
Tėvas tas žinutes pamatė. Namie buvau viena, buvo vasara, gulėjau lovoje su maudymosi kostiumėliu, nes buvau ką tik grįžusi iš maudynių. Tėvas įėjo, nieko nesakė, tiesiog pasiėmė diržą ir pradėjo mane mušti metaline diržo sagtimi, ir pats diržas buvo su metalinėmis detalėmis.
Aš sėdėjau, kol jis mane daužė tuo diržu, aš net neverkiau. Kodėl? Nes žinojau, už ką gaunu. Matyt, tai jį supykdė dar labiau. Tuomet jis atidarė savo burną, o tai ir buvo skaudžiausia, nes iš jo lūpų išėjo daug labai skaudžių žodžių...
Jis mane smaugė ir sakė atsisveikinti su gyvenimu, jis man tuo diržu mėsas iškabino. Gulėjau kraujo klane, mačiau tik jį, apsitaškiusį mano krauju, ir kruvinas užuolaidas, patalynę...
Tuo metu aš tikrai maniau, kad nebegyvensiu... Iškenčiau pirmą jo smūgių laviną, bet jam nepakako, jis pasakė tokių dalykų. Sakė man sakyt, jog esu... Na, nesakysiu žodžių, kuriuos sakė jis, bet tai asocijuojasi su laisvo elgesio moters sąvoka. Žodžiu, jis sakė man kartoti, jog tokia esu...
Aš nepasidaviau, kartojau jam, jog esu skaisti... Tuomet jis pradėjo dar labiau mane lupti, daužyti kumščiais per veidą. Tol, kol pritariau jam, jog tokia esu. Aš klaupiausi prieš jį, maldavau atleidimo.
Kai žmogus yra mušamas, jis jaučiasi lyg skuduras, jį mėto iš vieno kambario galo į kitą, jį lamdo. Tuomet jis būna bejėgis... Tu nieko nejauti. Ne, jauti, jauti baisią gėdą, nori numirti. Norisi, kad mušdamas ir pribaigtų. Vidinis pasaulis ir šiaip visas statytas gyvenimas griūva, nebesinori nieko – tik mirti.
Bet nemanykite, kad taip jaučiasi tik tada, kai yra naudojamas fizinis smurtas. Mane apspjaudė, stumdė ir replikas mėtė ir tebemėto mokykloje dėl mano išvaizdos. Patikėkite, tai ne mažiau skausmo suteikia.
Bet kad kas suprastų, kaip tas žmogus jaučiasi, manau, pamirštų apie patyčias. Nes tuo metu pasijauti šiukšle, nereikalinga pasauliui. Nekenti savęs.
Pagalvokite apie tai, kaip elgiatės vieni su kitais. Yra geras posakis: „Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.“ Abejoju, ar daugelis žmonių norėtų būti šiukšlės vietoje. Tik gaila, kad jie apie tai nepagalvoja.