Iš pradžių dar bendravau su buvusia klase, bet paskui jie mane pamiršo, o aš negaliu amžinai trintis svetimoje klasėje ir pati lįsti į akis. Kodėl turiu bendrauti su žmonėmis, kuriems manęs nereikia?
Anksčiau aš labai jaudinausi, kad niekas su manim nebendrauja, bet dabar apsipratau. Ir man beveik gerai, man patinka būti vienai, skaityti knygas, klausytis muzikos, landžioti po internetą ir panašiai. Kieme aš turiu draugų iš kitų mokyklų ir man tikrai yra ką veikti, o savo mokykloj galiu pabūt ir viena, nelabai reikia man draugysčių.
O sena klasės auklėtoja mane mėgo, nes aš niekada nepraleisdavau pamokų be pateisinimo, nešokdavau į akis ir gerai mokiausi. Gyrė, nes man buvo galima visokius smulkius darbus, kurių kiti nedaro. Ir ji niekada nesikišdavo į svetimus reikalus, už ką ją labai gerbiu.
Bet dabar reikalai pasikeitė, tiksliau pasikeitė mūsų klasės auklėtoja. Atėjo tokia jauna, tipo kieta ir pradėjo įvedinėti savo tvarką. Visų pirma, privertė su manim atsisėsti vieną mergaitę, ir taip išskyrė ją su drauge. Dabar jos abi manęs nekenčia. Tada liepė pildyti anketas apie tai, kas ką mėgsta veikti ir perskaičiusi paskambino mano mamai, nes aš labai neaktyvi, o mokykloje visi vaikai turi būti užimti, nori to ar nenori.
Kad atsiknistų, užsirašiau į vieną būrelį - šokių. Bet aš į jį nevaikštau, ten visi jau gerokai pažengę, aš viena naujokė, nuėjau vieną kartą, apsilažalinau ir daugiau neinu.
Klasiokai, kurie manęs anksčiau nepastebėjo, dabar pradeda iš manęs šaipytis. Jiems viskas kliūva – kad nenoriu dalyvauti vaidinimuose ar sveikinti jų per gimtadienius. Kad neturiu jų kontaktų Feisbuke ar kažkur. Vienas net pavadino mane atsilikusia, ir aš pirmą kartą verkiau pusę nakties. Mamai nesakiau, ji taip manim džiaugiasi, giriasi visom savo draugėm, kad aš būnu namie, niekur nesivalkioju, kad su manim jokių problemų ir panašiai. Negaliu su ja pasikalbėti, nes jai svarbiausia, kad gerai mokyčiausi ir kad būčiau vakare namie. Visą laiką galvojau, kad mes neblogai sutariam, bet dabar matau, kad ji manęs nesuprastų, jei pradėčiau skųstis.
Praėjusią savaitę auklėtoja mane pasikvietė ir pasakė, kad man reikės lankytis pas mokyklos psichologą, jei tėvai pasirašys leidimą. O aš visai normali, sveika ir nenoriu ten eiti. Bet mama tikrai pasirašys, ji daro viską, ko prašo mokykloje.
Dabar bijau, kad bendraklasiai apie tai sužinos ir jau rimtai pradės iš manęs tyčiotis. Dėl tos gėdos jau negaliu miegoti. Pasidariau išsiblaškiusi, bijau net eiti atsakinėti prie lentos, man vis atrodo, kad ant nugaros kabo lentelė, kur užrašyta „psichė“ ir kad visi mato. Patarkit, ką man daryti?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
