Besiruošdama istorijos egzaminui, aš perskaičiau daug istorinių faktų ir įvykių, kai lietuviai kovojo dėl savo šalies gerovės. Kai stengėsi nugalėti priešą, kai bandė savo šalį parodyti kaip vieną iš geriausių, kai kovojo dėl nepriklausomybės nuo kažko kito. Kai buvo laikai, kai mažieji gerbė vyresnius ir kai mokytojas buvo šventas dalykas. Kai viskas nebuvo vien paremta pinigais.
Nors visais laikais jų reikėjo ir reikės visiems, to, kas dedasi dabar, aš tiesiog nesuvokiu. Dauguma insititucijų tiesiog šaiposi iš tavęs, kai tau reikia jų pagalbos. Nori kažko greičiau? Mokėk. Tai tavo raktas į geresnį gyvenimą. Tau reikia kažko greitai? Išsitrauk banknotų krūvelę ir būsi išgirstas. Žmonės, kas čia per tvarka…
Kartais pažiūrėjus į viską plačiau, atrodo, jog mes murdomės purve kaip maži paršiukai, ieškodami kažko geresnio. Ir galų gale nerandam nieko, nors galėtumėm… Kai mūsų šalis buvo prispausta, mes norėjom laisvės, tačiau iš dalies neįvertinom to, ar mokėsime tą laisvę išnaudoti ir išsaugoti…
Taigi per daugybės žmonių ašarų pakalnes, per sveikatas ir gyvybes, mes išsikovojom, tai ko norėjom. Mes laisvi. Smagu. Tačiau kas atsitiko, kodėl taip yra dabar? Kodėl mes turime gyventi prislėgti tos kasdienybės? Vien paklausius žinių arba skaitant laikraščius, verkti norisi.
Dauguma iš čia išvyksta nerasdami laimės. Vien iš mano giminaičių vienos rankos pirštų neužtektų suskaičiuoti tų, kurie kažkur svetur. O ir mano mamos man šiuo metu labai gaila, nes ji arba praras darbą, arba dirbs už minimalų atlygį, nors daugiau nei dvidešimt metų dirbo savo mylimą darbą, mokėsi ne vienus metus, ir yra mylima žmonių savo darbo specialistė.
Tikriausiai daugumai iškilo klausimas, kas gi atsitiko, jog ji papuolė į šitokią situaciją. Pagal Europos Sąjungos standartus, jos kvalifikacija per maža. Nesvarbu, jog ji dirbo ilgiau, žino ir matė daug daugiau… Visa tai nesvarbu, nes svarbiau - ES tvarka, o ne paprasto žmogaus įdėtos pastangos ir nuoširdus darbas ne vienerius metus.
Neskaitant mano mamos, dar labai labai daug tokių žmonių. Nors išeitis ir būtų, jos kaina, palyginus, kosminė paprastam žmogeliui, kuris turi gyventi dar išlaikydamas savo vaikus, mokėdamas mokesčius ir, neduok Dieve, turėdamas ligotus tėvus, kuriems taip pat reikia padėti...
Taigi, prisėdus prie televizoriaus ir pasiėmus puodą arbatos pamąsčiau… Mes vėl save įstūmėme į nelaisvę. Tik šį kartą ji kiek kitokios formos. Mes gavom pilnavertę teisę keliauti po šalis, kurios anksčiau buvo lyg nematyti toliai. Galėjome palaukti, bandyti iš mūsų šalies padaryti padorią vietą gyvenimui, tačiau paskubėjom, praėjus vos trylikai ar keturiolikai metų patys savo noru lėkėm, kur, atrodo, mūsų kažkas laukė. Veržėmės įstotį į ES lyg tai būtų vartai į rojų.
Dar pamenu, kai buvau maža mergaitė, visi džiaugėsi ir galvojo, jog gyvenimas dabar bus tikrai nuostabus. Tačiau neįvertino to, jog, palyginus, ir taip gana gerai gyvenome, nes pagaliau buvome laisvi. Ir patys žmonės balsavo „už“.
Nagi, gerai, užteks man verkti dėl to, jog įstojome į ES, tai iš tikrųjų mums atvėrė daug kelių, daug tarptautinių ryšių ir mūsų smulkutė šalis gavo daug paramos pinigėlių. Dabar turim ir gerąją pusę, taigi lyg ir viskas turėtų būti čiki piki. Bet… Kadangi įstojus į ES mes turime elgtis pagal jos taisykles, mes ir elgiamės. Kai kurios taisyklės paprastam žmogiukui atrodo absurdiškos, kai kurios visiems kartais atrodo juokingos, tačiau turime paklusti. Bet yra reikalai, kuriuos savo šalyje mes galėtume tvarkyti patys, pasinaudoti parama protingai, turiningai išnaudojant tai, ką gauname, nes galų gale vis vien didžiąją dalį pinigų reikės atiduoti.
Bet mes tų pinigų nematome. Matome tiek, kiek kas nors padaryta vizualiai, kaip gatvių remontai, namų renovacijos, tačiau dar yra daug dalykų, kai pinigai tiesiog nuplaukia. Sakome - kalti seimūnai. Na, pažiūrėjus, kokią nepagarbą jaučiame šiems žmonėms ir kaip iš jų juokiamės (nemažiau, nei jie patys iš savęs, statydami save į kvailas situacijas ir darydami šou), mes patys kartu juokiamės iš to, ką renkame. Tai - mūsų išrinkti žmonės. Tai mūsų atstovai Lietuvai prieš pasaulį.
Mano manymu, jei jau Seime turi būti 141 asmuo, tai tegul kiekvienas jų atitinka tam tikrus standartus. O ir galų gale, jų skaičių reikėtų sumažinti, dėl to, manau nė vienas nesupyktų, nebent tik jie patys. Nes geriau turėti savo vadovaujančiųjų gretose per pusę protingų, sąžiningų ir žinančių, ką daro žmonių, negu daug tų, kurie net minties neturi, kaip čia elgtis, kaip skirstyti pinigus, kokius sprendimus priimti.
Dar, mano manymu, nereikėtų rinkti tų, kurie ten dirba jau kažkiek metų, o naudos jokios neparodo: sėdi senukas, ima pinigus į kišenę, džiaugiasi šilta vieta… Nebalsuokite, žmonės, už juos, o galų gale, tokius žmones, kurie ten - dėl vietos, atstatydinti reikėtų.
Kategoriška nuomonė, tačiau, jei eini dirbti dėl kitų, dirbk dėl jų, o ne vok pinigus, kurie skirti visiems, o ne individualiai tau.
Taigi daug rašiau, daug minčių išsakiau, bet pabaigai noriu pasakyti štai ką. Žmonės, mes turime labai daug galių. Labai daug galime padaryti, jei patys to norime. Mes galime pakeisti mūsų šalį, mes galime reikalauti ir išsireikalauti to, ko mums reikia. Galime versti ir formuoti savo valdžią. Rengti referendumus dėl įstatymų atšaukimo, pakeitimo. Mes galime parašyti peticiją dėl balsavimo internete. Net ir pabėgę galėtų balsuoti ir padėti mums, čia likusiems.
Mes galime viską keisti, viskas mūsų rankose. Tik reikės kantrybės ir mūsų pačių darbo. Kažkodėl aš vis dar nepraradau optimizmo. Nors daug bendraamžių nenori nei studijuoti, nei dirbti čia, Lietuvoje. Aš manau, jog mes esam žmonės, kurie dar nesupranta, kiek mes daug laikome savo rankose ir kiek mes daug galėtume padaryti, jei ne viską matytume tik iš blogosios pusės.