Mama buvo mėgėja išgerti... Ačiū Dievui, to aš mažai mačiau, tik gaila sesers – ji su mama būdavo visą laiką, tikriausiai pailsėdavo tik mokykloje ar kai pabėgdavo anksti ryte pas draugę mums su mama dar neatsikėlus. Mama nemėgo dirbti, užsidirbdavo uogomis ir grybais daugiausia, o žiemą skolindavosi iš visų, kuriuos tik pavykdavo įkalbinti jai paskolinti pinigų. Bet net gavusi ir dvidešimt litų nusipirkdavo alaus bent buteliuką, nors ir neturėdavom ką valgyti, taip ir gyvendavom žiemą iš skolintų pinigų.
Pavasariui atėjus, mama eidavo į mišką ir rinkdavo po žiemos dar likusias užšalusias uogas, po truputį atidavinėdama skolas. Gana dažnai, atsimenu, kaimynės atnešdavo likusių mišrainių ar sriubos. Tikriausiai matė mūsų padėtį ir vis tiek, kad ir mažiausia buvau, manydavau, kad mamai labiau reikia pavalgyti nei man. Taigi pavalgydavau tiek, kad nesijausčiau alkana ir sakydavau, kad jau soti.
Taip ir gyvendavome amžinose skolose ir alkoholyje. Galiausiai patekom į globos namus. Sesuo užaugo labai protinga, mokosi, stveriasi į gyvenimą, o aš, vos vienuolikos sulaukusi, pradėjau rūkyti, po poros metų – ir vartoti alkoholį. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau „draugų“ įtakai ir nepradėjau vartoti narkotikų.
Dabar jau pati turiu nuostabų sūnelį, nors dar jauna visai esu, bet džiaugiuosi savo taip susiklosčiusiu gyvenimu. Kad ir kaip gaila mamos, bet iš dalies ji kalta dėl visko, kas mums su sese ir jai nutiko.
Jau daugiau kaip metus su ja nebendrauju ir vis tiek dėkoju jai už visus gerus prisiminimus, kurie nutiko su ja, labiausiai dėkoju už tai, kad suteikė man gyvybę, nes jeigu ne ji, dabar neturėčiau to nuostabaus saulės spindulėlio šalia savęs. Ir nekovočiau taip už tai, kad mano sūnelis neaugtų globos namuose, kaip augau aš.