Tiesą sakant, mūsų meilės istorija greičiausiai prasidėjo kaip ir daugelio porų: susipažinimas, susitikimai, ilgi pokalbiai, romantiški pasivaikščiojimai po žvaigždėtu dangumi, pirmieji prisilietimai ir nekalti bučiniai... Viskas atrodė taip gražu, miela, tikra, kad aš net netikėjau aplinkinių nuomone, esą mes netinkam vienas kitam, per didelis amžiaus skirtumas (aš jaunesnė 10 metų), jis turi per daug priklausomybių.
Ir štai po ketverių kartu praleistų metų mano mylimas žmogus, užuot pasakęs tiesą apie kitą moterį, pasielgė labai nevyriškai ir negarbingai. Pripažįstu, nors aš pati nebuvau tobula, stengiausi ir atidaviau jam visą savo meilę. Tokios skaudžios išdavystės tikrai nenusipelniau.
Viskas prasidėjo paprastai: mano įtarimą sukėlė ir sustiprino mylimojo pasikeitimas. Jis pradėjo daugiau tvarkyti namus, ant patalynės radau ilgų šviesių plaukų (aš pati esu tamsiaplaukė), dingdavo nuo lentynėlių artimo draugo dovanota mūsų bendra nuotrauka. Daug dalykų atrodė keisti, o jis meluodavo, išsisukinėdavo, nekaltu veideliu įrodinėjo, kad aš tik išsigalvoju.
Galų gale jam pasakiusi, kad neatvažiuosiu, pasiėmiau išeiginę ir nepranešusi nulėkiau pas jį padaryti staigmenos. Ne aš jam, o jis man padarė didžiausią staigmeną. Vaizdas, kurį aš išvydau, buvo sukrečiantis. Visų pirma, jo namų kieme stovėjo svetimas automobilis. Paskui įėjus į kambarį aš užtikau jį ir jo meilužę lovoje pačiame įkarštyje. Man sunku apsakyti, kokį stresą patyriau. Širdį pervėrė baisus, deginantis skausmas, skrandžio turinys pradėjo kilti į paviršių, aš pradėjau drebėti, sunku buvo net išsilaikyti ant kojų.
Ilgai ten neužsibuvau, negalėjau žiūrėti į žmogų, kuris taip mane apgavo. Paskui dar sužinojau, kad jis meilužei viską išpasakojo apie mane: kur aš dirbu, ką mėgstu, kad man buvo šalta kasti bulves per lietų, kad aš tenoriu iš jo naudos ir esu barakuda. Mane išdėjo į šuns dienas, šmeižė, o visa tai sužinojau iš jo meilužės, nes jai turbūt prabudo sąžinė, be to, moteris dažnai supras kitą, apgautą moterį.
Taigi, mano mylimasis gyveno dvigubą, patogų gyvenimą: meilužei teigdavo, kad su drauge tuo skirsis, o man suokdavo, kaip mane myli, kaip jam gera, kad aš šalia, tačiau, kaip dabar jau aišku, mes abi buvome jo žaisliukai.
Nors ketverius metus praleidau su žmogumi, kuris manęs nevertas, bet aš nesigailiu dėl įgytos patirties. Be jos nebūčiau supratusi, kas yra meilė, prisirišimas, dėmesys, stiprūs jausmai, o juk buvo tikrai nuostabių ir nepakartojamų akimirkų su juo.
Sakoma, kad meilė suteikia sparnus, tačiau kai ji baigiasi, tie patys sparnai skaudžiai pakerpami, lieka tik žaizdos ir sudaužyta širdis. Iš patirties žinau: niekada neatverkite visos savo širdies, sielos, jausmų, nes tapsite lengvai pažeidžiami. Tikrą meilę galima palyginti su prabangia porcelianine vaza – ją sudaužius į šipulius ir vėl dailiai suklijavus, ji niekada nebebus tokia vertinga ir tobula, kokia buvo.
Aš per daug mylėjau, aklai tikėjau mylimu žmogumi, nes tai buvo mano pirmoji, tikra ir vienintelė meilė, o jis sutrypė gražiausius ir tyriausius mano jausmus. Žuvo dalelė manęs ir jau niekada nebebūsiu tokia naivi, besąlygiškai pasitikinti kitu žmogumi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
