Štai vėl galiu būti aistrų sūkuryje ir, matyt, pats metas pasakyti, kad niekas manęs taip ir neįtikino, jog Gabrielius Landsbergis vertas mūsų, Lietuvos piliečių, mokamos di-i-idžiulės algos Europos Parlamente. Klausiate kodėl? Gerai, atsakysiu papunkčiui:
1. Sakote, gera genetika? Nuostabi šeima? Stiprus užnugaris ir tikros politinės dinastijos formavimas? Atsakau klausimu: ar kitos, ne vieną dešimtį konservatoriams dirbančios ir juos nuolat palaikančios šeimos yra prastesnės? Ar tai reiškia, kad turėdamas „dinastinę“ pavardę gali įstoti į partiją likus vos kelioms savaitėms iki rinkimų ir būti nominuojamas aukštai partijos sąrašuose iškeltu kandidatu?
Vienintelis dalykas, su kuo sutinku – politinės dinastijos Lietuvoje turi formuotis. Tik skirtumas tas, kad Bushams, Kennedy ar Taftams niekada neateitų į galvą savo klano narius stumti taip, kaip tai daroma pas mus. Tai savigarbos klausimas.
2. Sakote, kad jis, Gabrielius, yra „kitoks“: jaunas, nesugadintas ir aktyvus. Pala, pala, ar tai reiškia, kad vien dėl to jis turi būti mūsų atstovas Europos Parlamente? Ar visgi priešingai – tai yra geriausias įrodymas, kad tepapluša Lietuvos naudai Lietuvoje, užsiaugina politinį svorį ir įtaką ir tik tada pretenduoja į valstybei svarbų postą? Keista, kad net netapęs kandidatu pretendentas jau kalba, kad iš Lietuvos išveš ir visą šeimą, ir šiaip Briuselį gerai žino...
3. Sakote, nuopelnai diplomatinėje tarnyboje? Nuoširdžiai pasakysiu – po tiek metų darbo Užsienio reikalų ministerijoje aš „Aktualiajame interviu“ tikėjausi išvysti gerokai brandesnį asmenį. Nesileisdamas į smulkmenas pasakysiu tik, kad nesenas Loretos Graužinienės sūnaus pasirinkimas „pradingti“ ir V.Landsbergio anūko „atsirasti“ įrodo tik vieną dalyką: Lietuvoje politinės dinastijos nesiformuoja, bet yra formuojamos. Vargšai politikų vaikai. Ir dar didesni vargšai jų tėvai ir seneliai, nes jie patys nežino ką daro.
4. Sakote, rinkėjai viską nuspręs? Sutinku, bet tik iš dalies. Kandidatų sąraše pirmu numeriu įrašykite mano skrybėlę ir pamatysite, kad konservatorių rinkėjai į Europarlamentą ją išrinks ir be galvos. Nes, kol neišmirė, jie vieninteliai balsuoja net akmenims iš dangaus krintant. Ir tik taip, „kaip reikia“.
Štai dėl ko Gabrieliui europarlamentaro alga turėtų būti tolimas siekinys, o Vytautui derėtų atsilyginti keliagubai dosniau. Kad nurimtų. Kad leistų politinėms dinastijoms formuotis taip, kaip tai vyksta demokratiniame pasaulyje.
Ak, tiesa, p. Rasa savo „Facebook“ paskyroje kvietė mane išgerti arbatos. Kaip džentelmenas – neturėčiau atsisakyti, tačiau kaip Lietuvai tris vaikus auginantis tėvas – atsisakysiu. Dirbdamas tiesiogiai su valstybe susijusioje įmonėje, jau ne kartą regėjau, kaip pasikeitus valdžiai į gatvę išmetami geriausiai dirbantys žmonės. Už nelojalumą.
Neturiu žymaus senelio, manęs niekas nestums į jokius pinigingus postus tik dėl pavardės ir aš tiesiog noriu dirbti Lietuvai Lietuvoje, o ne Briuselyje, Londone ar kokiam Norvegijos kaime. Ir vaikus noriu auginti čia, Lietuvoje.
Dėl to niekada negersiu arbatos nei su R.Juknevičiene, nei su L. Graužiniene, nei tuo labiau su įvairaus amžiaus Landsbergiais. Matydamas, kas vyksta, turiu teisę visais jumis nepasitikėti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
