Kaip ir tai, jog pagal daugelį socialinės atskirties rodiklių esame patys paskutiniai Europoje. Kai pasakau užsieniečiams, kokia mūsų vidutinė pensija, jie netiki. Sako, kaipgi jus būtų priėmę į ES su tokiomis pensijomis?!
Žinoma, mūsų (ne)gerbiami valdantieji nuolat atsikerta, kad biudžetas jiems niekaip neleidžia bent jau grąžinti nurėžtą pensijų dalį.
Bet argi senjorai kalti, kad valstybė nemoka racionaliau naudoti savo išteklių, valdžia niekaip neužkerta kelio šešėliniam verslui, pagaliau nesugeba mažinti išpūstų valdininkų etatų, neužkirto kelio valstybės turto grobstymui, dešimtmečius finansavo universitetuose niekam nereikalingas studijų programas...
Drįstu manyti, jog kalti patys pensininkai. Tyliai toleruojantys valdžios pasityčiojimą. Gal dėl to, jog dauguma mūsų šalies piliečių pripratę tik išgyventi, o ne gyventi.
Prisimenu atvejį Vokietijoje. Kai dar Gerhardo Schroederio laikų vyriausybė užsimanė šiek tiek sumažinti solidžias vokiečių pensijas. Pensininkų lyderiai tada paskelbė viešą kreipimąsi į vyriausybę ir pažadėjo valdančiųjų gyvenimą paversti pragaru, jeigu pensijos būtų sumažintos.
Valdžia išsigando ir savo sumanymo atsisakė. O Lietuvoje? Sunku buvo žiūrėti, kaip vienoje televizijos laidoje pagyvenusių žmonių lyderis bandė juos ginti. Toje laidoje dalyvavęs kalinys – ir tas aktyviau atstovavo senjorų interesams. Žymus XIX a. vokiečių poetas, klasikas yra pasakęs: „Tik tas nusipelno laisvės ir gyvenimo, kas moka kasdien už juos pakovoti“. To ir norėtųsi palinkėti mūsų senjorams.