Nespėjus man nė prasižioti, ji iškart apipildavo mane tūkstančiais skundų – viskas blogai, klasėje jos visi nekenčia, tėvai buki, brolis išvis nesveikas, ji stora, negraži, nelaiminga, nieko neturi, niekas jos neišleidžia pasilinksminti, mokytojai debilai, kurie tik amžinai sodina ir kabinėjasi. Lyg man būtų įdomu klausytis.
Po penkių minučių to amžino dejavimo man jau kildavo noras lįsti po asfaltu, kad tik jos negirdėčiau. Stengdavausi ateiti į autobuso sustojimą kiek tik galima vėliau, kad tik jos nesusitikčiau, porą kartų net pavėlavau ir teko šalti po lietum, laukti kito autobuso, kuris bus tik po dviejų valandų.
Kartais žiūrėjau, kaip ji taškosi ir niekaip nesuprasdavau – jei jau esi sau tokia šlykšti ir visi aplink tave šlykštūs, tai kodėl tu nieko nedarai? Kas liepia tau vaikščioti riebaluotais plaukais, apsitempus džinsus, kurie spaudžia taukus ant juosmens taip, kad susidaro trys gelbėjimosi ratai? Galima pradėti sportuoti, susirasti kažkokių pomėgių, o ne tik skleisti apkalbas ir nuolat skųstis. Kiek žinau, ji neskaito knygų ir niekuo nesidomi. Visus, kas geriau mokosi, paniekinančiai vadina žiurkėmis, o visas paneles, kurios už ją gražesnės, amžinai apstuminėja. Net negaliu pasakoti, kokiais žodžiais jas vadina. Ir aš žinau, kad čia kalba grynas pavydas, nieko daugiau.
Kol gerai sutarėm (nes man buvo jos gaila), bandžiau būti jai maloni – aiškinau, kad daug priklauso nuo jos pačios, net kelis kartus pasikviečiau į svečius. Siūliau jai net pradėti keistis kartu su manim, pažadėjau jai padėti, pabėgioti su ja vakarais. Pavaikščiojo pas mane dvi dienas ir dingo. Kai susitikom ir paklausiau, kas yra – pasakė, kad man lengva kalbėti, nes aš ir taip graži, o ją viskas užkniso ir jei žmonės nepriima jos tokios, kokia ji yra, tai jai nerūpi.
Jei nerūpi, tai kodėl amžinai skundiesi?
Bet pats gražumas prasidėjo maždaug po dviejų mėnesių: iš pažįstamų sužinojau, kad ji ir mane apkalbinėja ir kalba apie mane visokias šlykštybes – kad tėvas geria (nors mano tėtis negali gerti, jis turi rimtų problemų su skrandžiu), o mano mama savo parduotuvėje apgaudinėja pirkėjus ir visas maistas išėjęs iš galiojimo. Nors kitiems, net mano bendraklasiams, pasakoja, kad mes geriausios draugės ir prikuria visokių nebūtų istorijų – kaip mes kažkur su kažkuo šventėm (nors tų žmonių aš net nepažįstu), kaip važiavom naktį į kitą miestą ir dėl šitų apkalbų jau turėjau nemalonumų su tėvais. Nuo tada stengiuosi su ja nebendrauti ir jos atsikratyti, bet problema ta, jog ji nuo manęs neatstoja.
Nežinau, ką man daryti. Bandžiau su ja nesikalbėti, bet ji lenda į akis, verkia. Mokykloje slankioja iš paskos, ir kalba visokias nesąmones. Kelis kartus įlindo paskui mane net į tualetą.
O blogiausia, kad įkyri skambučiais ir žinutėmis. Kartais parašydavo man net naktimis, kokią trečią valandą, o jei neatsiliepdavau, tada skambinėdavo iki ryto. Kelis kartus grubiai bandžiau ja atsikratyti, net pagrasinau, kad pasiskųsiu broliui, bet jai dzin. Amžinai lenda prie manęs internete, parašo per dieną po dvidešimt pranešimų. Kai ją blokuoju, pasikeičia anketą, vis tiek įsitrina į draugus ir tada vėl pradeda viską iš pradžių.
Pakalbėjau su klasės auklėtoja, bet tai nepadėjo. Ta mergina sukūrė istoriją apie tai, kad mes draugavom ir dabar susipykom, todėl aš ją apkalbu. O kadangi mus dažnai matė kartu autobuso stotelėje ir visi žino, kad bendravom, tai manimi nepatikėjo.
Pasisakiau mamai, ji patarė pakeisti telefono numerį. Taip ir padariau. Bet kažkaip jį sužinojo ir viskas prasidėjo iš naujo. Jei ragelį pakelia mano mama ar tėtis, ji tyli.
Buvau net nuėjusi pas jos tėvus, bet jos mama mane išvarė. Ji netiki, kad čia jos dukra prie manęs lenda, nes tėvams papasakojo, kad yra atvirkščiai. Ir jie patikėjo. Jie visada ja tiki, nes tai vienintelis jų vaikas, pats geriausias ir tobuliausias.
Pradėjau blogai miegoti, man sunku mokytis, negaliu susikaupti. Kiekvieną kartą, kai pamatau jos numerį telefone, ar kai pamatau ją mokykloje, mane pradeda pykinti.
Padėkit, nežinau ką man daryti. Mama pasiūlė išvažiuoti ir kurį laiką pagyventi kitame mieste, pas senelę, bet aš negaliu dėl vienos šliužės mesti visų savo draugų, muzikos mokyklos ir apskritai nesuprantu, kodėl čia aš turiu bėgti? Aš nieko blogo nepadariau. Ir tegul tai būna pamoka jums visiems – ne kiekvienu žmogum galima pasitikėti. Ypač tokiais, kuriems visi blogi.