Man 34 metai, sutuoktiniui – tiek pat... Aš dirbu nuo dvidešimt vienerių. Studijavau dešimt metų, baigiau du universitetus, įgijau universitetinį išsilavinimą, esu motyvuota, trokštanti ne tik dirbti, bet ir uždirbti. Ir dirbu. Tačiau tai – ne apie mane.
Mano sutuoktinis, būdamas mano metų, išmintingas, išsilavinęs, neturintis žalingų įpročių žmogus, gyvenime dirbo įvairius darbus, net pačius juodžiausius, tačiau nuolatinio darbo iki šiol neturi. Ir ne dėlto, kad nesugeba – dėl to, kad iš atlyginimo, kai reikia atskirai gyventi, susimokėti už kelionę į darbą, o kur dar mokesčiai... pragyventi neįmanoma.
Todėl klausydama V.Blinkevičūtės pagalvojau: „Ar jis dar priklauso jaunimui?“ Ar organizuodami diskusijas su „jaunimu“ kalbės apie 30–35 metų jaunimą, besistengiantį gyvenime ne tik uždirbti išgyvenimui, bet ir gyvenimui? O gal jie kalbės apie tuos, nepriklausomoje Lietuvoje gimusius, aštuoniolikmečius, dvidešimtmečius, ir jų klaus ko reikia jaunimui, kad neemigruotų, kad „didieji“ protai nenutekėtų į užsienį.
Lyg jie patys nesuprastų, kad mokėdami žmogui varganą tūkstantį litų, neišsaugos gabių, išmintingų, talentingų Lietuvos piliečių. Ar įmanoma, kad toks žmogus už minimalų atlygį išpildytų bet kokias darbdavio užgaidas, sumokėtų mokesčius, išugdytų vaikus ir laimingai gyventų?
Į kokį jaunimą jie orientuoja savo diskusijas, kuria programas ir švaisto Europos Sąjungos skiriamas lėšas?
Ar tiems, kurie sėdi mokyklos suole, ir vos sugeba atsiversti vadovėlį? Kurie, skyrus užduotį, nesugeba atsiversti žodyno, prisiminti, pakartoti, ką mokėsi, sugeba tik pakomentuoti: „Aj, čia per daug, mokytoja, tingiu daryti“? Iš kokio jaunimo jie ketina užauginti išmintingą Lietuvą? Manau, kad V.Blinkevičiūtės jaunimui mūsų karta jau nepriklauso...
Išlydint savo vyrą oro uoste, stovint eilėje prie registracijos, matant šeimas su mažamečiais vaikais, vienmečius, tenoriu vieno... vykti su jais kartu. Ir patikėkit, niekada negalvojau, kad ateis toks metas, kada nejausiu nieko, kai suvoksiu, kad patriotas, gyvas tik oru – neišgyvena.
Skaitau sūnaus rašinį „Mano tėtė“: „Mano tėtis dabar užsienyje. Jis retai yra namuose. Jis padeda ruošti pamokas. Kai jis išvažiuoja, aš pradedu verkti. Kai aš sergu, tėtis manimi labai rūpinasi. Ir aš tėtį labai labai myliu.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
