Atėjusi į penktą klasę aš džiaugiausi, ir viena mergina, už mane metais vyresnė, labai norėjo, kad aš būčiau jos draugė. Maniau, nieko bloga turėti draugę iš vyresnių klasių, tad pradėjau su ja susirašinėti, bendrauti, mokykloje apsikabindavome, sveikindavomės... Deja, iš jos dažnai tyčiodavosi, bet aš ją užtardavau ir buvau jai draugė, nesvarbu, ką apie ją sakė. Dar neįpusėjus metams sulaukiau patyčių pati... Nežinojau, kodėl.
Mane pravardžiavo vienu vardu, vardas nebuvo įprastas. Tad nežinojau, ką jis reiškia – ar tai įžeidžiantis žodis, tarkime, kaip asilas, gaidys, kiaulė ir pan. Bet po kelių savaičių tas vardas tikrai tapo įžeidžiantis, ir dabar tą vardą išgirdusi ar pamačiusi ant viešbučių pavadinimų viską prisimenu. Ką tai reiškia, sužinojau iš vieno „draugo“, kuris man atsiuntė „Facebook“ anketos nuorodą su tuo vardu. Jis man dar parašė, kad jau geriau stumčiau iš savo tikros anketos ant žmonių...
Tada aš supratau, kad kažkas apsimetinėja kažkokiu žmogumi ir iš jos apkalbinėja žmones, bet nesupratau, kodėl visi mano, kad tai aš apsimetinėju.
Ta mano draugė iš vyresnių klasių pradėjo klausinėti, ką man sako aštuntokai, septintokai... Tad man tai pasirodė labai įtartina, ir aš jos paklausiau, ar ne ji sukūrusi tą anketą. Ji iš pradžių išsisukinėjo ir sakė, kad ne ji, bet paskui prisipažino.
Aš jos prisipažinimo neviešinau, nenorėjau jai sukelti tokio skausmo, kurį ji man sukėlė. Vos ne visa mokykla mane pravardžiavo, pradėjo stumdyti nuo laiptų, sulaukdavau komentarų, kad mane reikia užmėtyti kiaušiniais, akmenimis, bet aš tylėjau ir neviešinau jos prisipažinimo.
Aš verkdavau kiekvieną dieną grįžusi iš mokyklos, nuo nervų man pradėjo skaudėti šoną, lankiausi pas gydytojus, gėriau vaistus. Deja, gyvenu mažame miestelyje, ir ten yra tik dvi mokyklos – pradinė ir gimnazija, tad neturėjau galimybės išeiti į kitą mokyklą. Mokslo metų pabaigoje ta pati mano „draugė“ iš vyresnės klasės pradėjo žiauriai elgtis su manim, bet aš nieko nedariau, buvau per silpna, kad ką nors daryčiau.
Vasarą taip pat sulaukdavau patyčių. Girdėdavau, kaip už manęs eidami vyresnieji sakydavo, kad man geriau mirti, ne gyventi, ir kaip aš dar gyvenu, kad turėčiau nusižudyti... Tiesą pasakius, mirti aš labai norėjau ir galvojau apie tai kiekvieną dieną, bet tam man neužteko drąsos.
Eidama į šeštą klasę rugsėjo 1-ąją labiausiai bijojau patyčių. Tą dieną aš jų nesulaukiau, bet po kelių savaičių viskas vėl prasidėjo. O aš maniau, kad visi jau bus pamiršę. Ta mano „draugė“ pradėjo mane stumdyti, visaip mane pravardžiuoti.
Ir vidury mokslo metų neiškentusi paviešinau jos prisipažinimą. Mažėjo žmonių, kurie tyčiojosi. Na, o aš mokykloje sukėliau muštynes su ta „drauge“. Aš tuo nesididžiuoju, bet džiaugiuosi, kad jai pasipriešinau. Bendrauju ir bendravau su tais, kurie tyčiojosi, kai kurie iš jų atsiprašė, bet kai kuriems, manau, trūksta drąsos atsiprašyti.
Manau, kiekvienas iš mūsų turėtume pagalvoti, ar verta tyčiotis. Ir ačiū tiems, kurie iš manęs tyčiojosi, dabar aš moku už save pakovoti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
