Mokyklą pabaigiau jau prieš 3 metus. Esu atsakingas studentas. Atsakingas ne dėl to, jog būčiau dėstytojų numylėtinis knygų žiurkė. Tiesiog esu patenkintas savo socialine vieta fakultete. Galiu sakyti: kietuolių šaika. Jūs nesuklysit.
Patyčios. Tie, kas sulaukia patyčių, jų visiškai nusipelnė. Niekas nieko nežemina labiau negu tikrai yra. Niekas nesijuokia iš kitų nelaimės, visi tik juokiasi iš to, kaip kiti nesugeba stengtis galėdami kažką pakeisti. Kitaip tai nesivadintų patyčiomis.
Pavyzdys. Savo kursiokei, kuri turėjo sunkų egzaminą tą dieną ir buvo pavargusi po nakties mokymosi, pasakiau, kad jos veidas atrodo lyg traukinio pervažiuotas. Ir aš buvau teisus. Niekas jai nesakė studijuoti per naktį, ji galėjo būti atsakinga studentė ir mokytis nuolat. Po to, jos padarytos pasekmės buvo pakomentuotos manęs ir ji turėjo tai išgerti, nes tai buvo tiesa.
Kitas pavyzdys. Prieš pusantro mėnesio mirė mano močiutė. Ji buvo geriausia asmenybė, kurią esu sutikęs gyvenime. Bet dabar ne apie ją. Tiesiog norėjau pasakyti, jog niekas, kad ir kaip būčiau pasišaipęs iš jų, nesišaipė iš manęs, kad mirė mano močiutė. Jei kas nors būtų išdrįsęs, turbūt sėdėčiau kalėjime už kieno nors sumušimą, bet niekas iš manęs nesišaipė ne dėl to. Matot, kai kam nors atsitinka nelaimė, kuri jį blogai paveikia, tačiau jis nieko tiesiog negali padaryti, niekas nesišaipo, o gailisi. Visi tik siuntė palaikymo žinutes ir užuojauta (įskaitant ir tą kursiokę, beje).
Lyderiai. Jie patenkinti tuo, kas jie yra. Bet ne dėl to, jog būtų gimę tobuli. Niekas negimė tobulas. Dėl to, kad jie padarė viską, kad pakeistų save taip, kad jie būtų savimi patenkinti. Niekas niekada iš jų nesišaipys. Atvirkščiai. Visi jį palaikys, nes jis jaučiasi gerai, kaip jis yra, ir tokiu būdu kiti jaučiasi gerai šalia jo.
Gyvenimas yra tavo, imk ką nori, bet ir stenkis, kad būtum vertas imti ką nori, nes jeigu ateisi pasirodyti prieš 50 kursiokų, kurie tau skirs dėmesį, užsimiegojęs, nesiprausęs ar dar koks, pasiruošk gerti patyčias. Reikia būti labai nevykėliu, kad šiam pasaulyje iš tavęs tyčiotųsi. Todėl, tinginy, stenkis dėl savęs, ir miegosi ant laurų, būsi kvailas, ir tavo pastangos liks neįvertintos.
Kodėl vieniems žmonėms sekasi? Nes jie moka savimi pasirūpinti. Nes jie žino, kad svarbiausia šiam gyvenime yra tavo pergalių skaičius, o ne tai, ką tau suteikia aplinkiniai ar artimieji. Gali būti turtingas pastumdėlis, nors dažniausiai turtingi žmonės būna lyderiai ir jų vaikai išmoksta tokiais būti. Svarbiausia - požiūris į save, į visuomenę. Reikia turėti savo prioritetus.
Jeigu visi stengtųsi kiek galėdami, niekas nesišaipytų iš genetiškai storų ar negražių žmonių. Tiesiog tai yra dalykas, kurio jie negali pakeisti. Tačiau vien būdamas storas, invalidas, ar negražus, vis dar gali būti higieniškas, visada švariai apsirengęs, kvepiantis, nuostabus rašytojas, gabus matematikai, kompiuterių genijus. Tiesiog reikia stengtis ir daryti tai, ką nori, bet, visų pirma, atlikti pareigas ir prisižiūrėti.
P.S. Skaičiau straipsnį apie mokyklos karalienę Norą, ir manau, jog ji yra šaunuolė, labai gerai parašyta, taip ir toliau!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
