Savo sutaupytus kišenpinigius leisdavau knygoms. Jos man suteikdavo tikrą džiaugsmą, nejusdavau laiko tėkmės, kai pasinerdavau į knygų pasaulį. Internetiniuose pokalbių kanaluose buvau visų pokalbių ir ginčų karalienė – mano žodynas platus, atsikirsti ir nugalėti pokalbių dalyvius man nebūdavo sunku. Buvau nugalėtoja, pati sąmojingiausia. Tik ne realybėje.
Mano realybė buvo kitokia – visada buvau ir esu stamboka, mokiausi gerai, lankiau papildomus užsiėmimus kitame mieste (jie man būdavo atgaiva). Mano „nusikaltimų“ mokykloje sąrašas gan platus – aš egzistavau. Nebuvau ta, kuri nesiplauna galvos ir rengiasi purvinais drabužiais. Buvau eilinis vaikas, kuriam mokykloje vietos nebuvo – klasės berniukai nelaikė manęs žmogumi, tyčiodavosi žodžiais, kurių prasmė jiems tikrai buvo aiški, ir nuo to jie darėsi dar skaudesni.
Mergaitės imdavosi kitokio žiaurumo, naudodavosi manimi, apstumdydavo, apspardydavo. Jokio palaikymo neteko sulaukti. Sykį trūko kantrybė – trenkiau vienai bendraklasei, kuri nutraukė man nuo plaukų lankelį. Žeminimas padvigubėjo, patrigubėjo tik niekas to nepastebėjo ir niekam tai nerūpėjo.
Niekados nedrįsau pasakyti visko tėvams. Mes esame mažo miestelio gyventojai, visi visus pažįsta. Tiesiog rijau viską gilyn, dar gilyn, dar gilyn. Vienintelė miestelio mokykla man virto pragaru – pradėjau simuliuoti, kaip man viską skauda, prasidėjo tikri migrenos skausmai. Pasikeitė mano charakteris – tapau atžagari, ironiška, visada nusiteikusi blogiausiam. Atstumdavau žmogų nespėjus jam prie manęs prieiti.
Kai rodės, kad vieną dieną visus ten esančius pasmaugsiu (tikrai kildavo tokios baisios mintys), devintoje klasėje pareiškiau, kad išeinu į kitą mokyklą. Tėvams, žinoma, buvo šokas. Artimiausia gimnazija - už trisdešimties kilometrų. Man nerūpėjo.
Ačiū Dievui, mano geras mokymosi vidurkis lėmė tai, kad papuoliau į sustiprinto mokymo išgrynintą klasę. Paskutiniai treji metai mokykloje praėjo kaip rojuje. Buvau saugi, mėgiama, susiradau draugų.
Dabar esu universiteto pirmakursė ir mąstau, kaip taip atsitiko, kad patyčios sudarkė mano gyvenimo sąsiuvinį. Aš kalta? Aš turėjau lenktis ir įtikti visiems netolerantiškiems žmonėms, kurie prie viso šito yra ir labai žiaurūs? Kartais juokais pamąstau, kas būtų buvę, jei būčiau buvusi lesbietė. Tikriausiai būtų užmušę.
Aš buvau pernelyg užsidariusi ir neleidau sau padėti, ėmiausi iniciatyvos pati. Bet daugelis skęsta depresijoje ir mano, kad tai normalu. Šypsausi iš akcijos „Savaitė be patyčių“ ir maunuosi džinsus, kurie nėra nauji, neperku akių tušo... Tikiuosi, kad mokyklos karalienė neįsižeis...