Viskas gal būtų buvę ne taip jau ir blogai, jei kai kurios žvaigždučių vadovės nebūtų viršijusios savo įsipareigojimų. Žodžiu, mūsų grupelės pionierės ėmė mane lydėti namo, pasitikti prie mokyklos ir reikalauti pinigėlių. Taip vieną, antrą, trečią kartą... Buvau pirmoje ar antroje klasėje ir tyliai atiduodavau tas kapeikėles paauglėms, kol vieną kartą man trūko kantrybė. Tada pašėlau ir taip joms daviau garo, kad abi iš karto atstojo nuo manęs.
Taip įpratau savo autoritetą ginti kumščiais. Kadangi klasėje patyčių irgi nestigo, turėjau man labai nemielą pravardę, tai tuos kumščius neretai panaudodavau.
Tačiau nelikau viena. Kažkaip klasėje suartėjau su viena mergaite, kuri man daug morališkai padėjo. Ta mergaitė nebuvo jokia pirmūnė, atvirkščiai – buvo manoma, kad ji – akiplėša ir neklaužada. Auklėtoja netgi nuėjo pas mano tėvelius, kad jie atkreiptų dėmesį į tai, su kuo aš draugauju. Laimė, mano tėvai buvo tiek protingi, kad pasitikėjo manimi ir nesikišo į tą draugystę.
Mes abi su Jūrate kartu ruošdavom namų darbus, klausydavomės muzikos ir spręsdavom mūsų problemas, kelis kartus netgi buvome nuvykusios pas Tėvą Stanislovą, kas man liko visam gyvenimui...
Ėmiau domėtis kūryba, menu, tada lankiau dailės mokyklą, kur man būdavo tikras atokvėpis. Pradėjau rašyti eiles ir... visai nebekreipiau dėmesio į savo pravardę, o ir klasiokai, pamatę, kad ir aš gal esu šio to verta, liovėsi šaipytis.
Dabar, po tiek metų susitinku juos ir matau, kad tai yra jau visai kiti žmonės, likimo aplamdyti ir išbandyti, kaip ir aš pati. Kartais pagalvoju – kažin ar jie prisimena tą mano pravardę, ar gailisi, kad pravardžiuodavo, pagaliau, ar tai dabar turi kokią nors reikšmę?
Taip, tada man buvo skaudu. Tačiau ir aš pati buvau ne kitokia – „atsiimdavau“ ant silpnesnių.
O tėvai nieko nežinojo apie tas problemas mokykloje – tada kažkaip būdavo gėda tėvams pasakotis savo bėdas.
Ką noriu pasakyti šiuo savo pasakojimu? Vaikai yra žiaurūs ir mes visi vienaip ar kitaip išgyvename patyčias. Šaunuolė ta mama, kuri išmokė pačius vaikus kovoti. Patyčiose yra dvi pusės – tas, kuris tyčiojasi, ir tas, iš kurio tyčiojasi. Jei auka yra nuolanki ir paklusni, tai jai bet kas ant sprando užlips.
Man atrodo, svarbiausia, ką gali padėti tėvai, – tai padėti vaikui pajausti savo vertę. Kai supratau, kad gebu kai ką daugiau negu kiti klasiokai, man visos patyčios pasidarė „dzin“, o tada tiems, kurie tyčiojosi, tapo nebeįdomu.
Žinoma, čia nėra recepto, ir kiekvienoje situacijoje gali būti kitoks sprendimas, tik prisimenu tai, kad mes neaugome šiltnamio sąlygomis. Jokių psichologų mokyklose ir panašiai. Patys ieškojome išeičių ir sprendimų.