Turėjau „garbės“ mokytis mokykloje, kuri nepretenduoja į dorovingiausių miesto mokyklų dešimtuką, ką čia dešimtuką, jaučiu net ir į trisdešimtuką nepatektų. Patyčios / psichologinis spaudimas, fizinis smurtas ir įvairaus pobūdžio etikos normų nusižengimai, atsikalbinėjimai (retkarčiais ir grasinimai) per pamokas mokytojams buvo kasdienis dalykas.
Maža to, mokykloje iš matymo pažinojau asmenis, kurie galėjo parūpinti kvaišalų už prieinamą kainą, na, o jeigu ir nepažinojai tokių žmonių, tai galėjau būti tikras, kad kažkuris klasiokas tikrai turės „kontaktus“. Visi „dileriai“ buvo mokyklos elitas, tinkamu pavyzdžiu rodė, ką reikia daryti norint prasimušti į „garbingiausius“ sluoksnius mokyklos kastose.
Buvo ir „elitinių“ merginų, kurias galėtume pavadinti laisvo elgesio, bet tai būtų per daug švelnu, nes mokykloje žinojome konkrečias sumas. Kitaip nei prostitucija to nepavadinsi. Ne iš gero gyvenimo jos taip, paklauskite bet kurio policijos pareigūno, kuris tokias vežė. Pasakys, kad jos taip daro, nes nori gražiau apsirengti. O kaip čia mokykloje nudriskusiai vaikščioti? „Elitas“ palaiko aukštas vertybių normas. Visgi reikia stengtis.
Žinoma, „elitas“, tai ne vien asmenys, kurie daro kažką nelegalaus. „Elitas“ – tai paprastai tokie asmenys, kurie linkę save iškelti aukščiau už kitus. Tai – labiausiai egoistiškos asmenybės, kur jie yra šios visatos centras. Nors būti visatos centru ir nėra nieko blogo. Tačiau aiškinti, kad tu neatitinki kažkokios susireikšminusios asmenybės pasaulio suvokimo – nevalia.
Atitinkamai šalia vadinamojo elito, kaip priklauso, yra jų pasekėjų būrelis. Tai paprastai asmenys, kurie neturi savo nuomonės ir visaip stengiasi įtikti savo „elito“ atstovui. Ne visi iš jų blogi, kai kurie tiesiog bando tokiais būti. Vienas negali egzistuoti be kito. Kada paskutinį kartą matėte, kad kažkas iš kažko tyčiotųsi būdamas „vienas ant vieno“, kai aplinkui nėra pažįstamų? Galite nesvarstyti, taip tiesiog nebūna.
Ir, žinoma, mokyklos nuskriaustieji, į kuriuos patyčios būna nukreiptos. Tam, kad surastų pretekstą, prie ko prikibti, ilgai nereikia laukti. Mokykla – tai savotiškos džiunglės. Silpniausieji kenčia labiausiai: mušk arba būsi mušamas.
Per 12 metų mokymosi laikotarpį į mano klasę atėjo 6 nauji mokiniai, iš jų 3 pakeitė mokyklas, vienas paliko mokyklą su smegenų sukrėtimu, du pasiliko žemiausiame kastos sluoksnyje ir vienas prasimušė (sakyčiau, netgi tiesiogine to žodžio prasme) į „elitą“. Tu gali buti susitvarkęs ir iš pasiturinčios šeimos, bet flegmatiško būdo, ir tu staiga nebepatenki į elito suformuotą pasaulėžiurą. Reiškia, reikia atvesti tave į doros kelią.
Klasėje buvo moksleivis iš nepasiturinčios šeimos ir vieną kartą atėjo į mokykla su megztiniu, kurio apačia buvo akivaizdžiai primegzta kitais siūlais, nes, matyt, buvo per mažas. Paniekos spinduliavimas jo kryptimi buvo didesnis nei sprogus Černobylio reaktoriui.
Kitas klasiokas turėjo per daug švelnų balsą. Švelnus balsas, pasak „elito“, akivaizdus netradicinės orientacijos įrodymas, o tai – nevalia mūsų valstybėje, kur mes taip puoselėjame šeimos vertybes. Reikia ir jį atvesti į doros kelią, nes turėti per švelnų balsą nevalia.
Dar vienas klasiokas turėjo per ilgas blakstienas, suprask, pasak „elito“, vartoja moteriškus hormonus, ir jį taip pat reikia „gydyti“.
Daug nesvarsčius, galima nesunkiai prieiti prie išvados, kad mokykla – tai savotiškas kalėjimas, tik su lengvesniu režimu. Pati sistema yra pakankamai ydinga, kai bet koks neteisingas atsakymas klasėje palydimas juoku ir panieka. Mokiniai pastatomi į rėmus. Formuojamas bandos jausmo požiūris, kuris, deja, mokyklose užima pakankamai tvirtas pozicijas. Ir dėl to kenčia visi moksleiviai, o ypač – silpniausieji. Tie, kas išgyvena, išeina stipresni, o kai kurie niekada neatsitiesia.
Visiems mokiniams ir ne tik norėčiau dedikuoti Senekos žodžius: “ … mokyk mus, kad laimingas yra ne tas, kurį minia vadina laimingu, pas kurį suplaukia devynios galybės pinigų, bet tas, kurio visas gėris glūdi sieloje, kuris yra tiesus, aukštai iškilęs, kuris niekina permainingumą, nemato nieko, su kuo norėtų apsikeisti vietomis, kuris žmogų vertina tik kaip žmogų, kuris savo mokytoją pasirenką prigimtį, prisiderina prie jos dėsnių ir gyvena taip, kaip ji liepia, kurio gero neatims jokia jėga, kuris blogą paverčia geru, kuris yra tvirto nusistatymo, nesujaudinamas, bebaimis, kurį kokia nors jėga gali paveikti, bet neišmuša iš vėžių, kurio likimas, stipriai įsmeigęs nuodingą ietį, nesužeidžia ,o tik apdrasko, ir tai retai, nes kitos žmonių giminę parbloškiančios jo ietys atšoka tarsi ant stogo užkritusi kruša: nekenkdama namo savininkui, ji tik barbena ir tirpsta.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
