Kol visa Lietuva sėdėjo prie nukrautų kalėdinių stalų, o mano draugai gulinėjo išpūtę pilvus, aš kimšau kopūstų salotas. Be aliejaus. Skamba kaip blogas bajeris, bet tai – tiesa. Nes šaldytuve buvo likę tik kopūstai. Per Kūčias mama beveik nieko nepagamino, nekvietė svečių, manęs niekur neišleido. Tada aš dar nepykau, nes supratau po sesers nelaimės (o ji nuolat skambinėjo ir verkė) - mamai ne gaminimai buvo galvoje. Ir man galvoje buvo ne maistas. Gailėjausi sesers.
Bet dabar kuo toliau, tuo baisiau. Seseriai, kai kalbasi telefonu, mama nieko nesako. Apie svorį ar maistą - nė žodžio. Užtat man paskui iškalba viską. Ko tik neprisiklausiau – kad aš turiu gražią figūrą ir kad man būtinai reikia ją išsaugoti, nes baigsis kaip sesei (o aš net vaikino neturiu). Kad ji neleis bent man susigadinti gyvenimo. Kad sesuo buvo kvaila, kad tiek daug rijo ir dabar turės viena auginti vaiką.
Mama moka naudotis internetu, tai visą laiką po darbo sėdi ir ieško „sveikų“ receptų. Šaldytuvas iki šiol beveik tuščias. Aš nekenčiu nei grikių košės, nei kažkokių žalių smirdančių žolių, nei daigintų grūdų, nei varškės, nei liesos virtos vištienos be odelės. Vien pamačius vemt verčia. O daugiau nieko nėra.
Išsitraukė iš kažkokio tinklapio kalorijų skaičiavimo lenteles, sėdi apsikrovusi, skaičiuoja su telefonu. Viską sveria. Pati beveik nieko nevalgo. Ir dar mane seka.
Tai dabar ne gyvenimas, o vienas didelis feilas... Seseriai nieko nesakau, ji ir taip ant nervų. Pasiskundžiau tetai, paskambino mamai, susikalė. Dabar teta nei su mama, nei su manim nesikalba, jai problemų nereikia. Mūsų problemų, nes savų turi pakankamai.
Tėvo neturiu, jau seniai išsiskyrę, o jam ir nerūpėtų, nes prasigėręs visiškai.
Nežinau, kuo viskas baigsis, nes pastebėjau, kad dabar visus, per vasarą uždirbtus pinigus išleidžiu nesąmonėms – šokoladui, kurio anksčiau nevalgiau, sausainiams su kremu, paštetui, saldainiams, visokiems kebabams. Viskam, ką galima greitai sukimšti, kol varau iš mokyklos į namus. Ne todėl, kad mėgstu ar kad skanu, o todėl, kad namie negalima. Visus popierėlius ir pakuotes išmetu į konteinerį prie kaimynų namų. Jei mama pamatytų šiukšlių dėžėje, vėl prasidėtų...
Aš nenoriu nei būti manekenė, nei dar kas nors panašaus. Esu normali, paprasta panelė ir noriu normaliai gyventi, mokytis ir ką nors veikti gyvenime, o ne nuolat skaičiuoti kalorijas ir galvoti, kad jei neskaičiuosiu, tai bus blogai. Dabar tik laukiu, kol sesuo pas mus atvažiuos su vaiku pagyventi. Gal tada mama ant jos užsisės ir mane paliks ramybėj?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
