Žmonės šaiposi ne todėl, kad esi negražus... Veikiau tai vyksta dėl to, kad neatitinki visuomenės standartų – pilkos masės, kuri, kaip kokia gyvulių banda, vengia ir bijo visko, kas neatitinka suformuoto paauglio standarto. Arba žmogaus standarto, nes suaugusiųjų pasaulyje patyčių taip pat nėra mažai. Juk ir gamtoje visi „kitokie“ yra engiami ir užmušami savo gentainių, bet mes, žmonės, – turim smegenis ir galim įvertinti tikrąją riziką, o ne tik iš išvaizdos ar kitoniškumo sukeltą baimę.
Tai tikrai primityvus ir nepagrįstas sveika morale požiūris, tačiau kadangi nuomonė buvo grindžiama daugiausia dėl patiriamų sunkumų norint pasiekti grožio standartą, ketinu ir aš būtent kalbėti apie šį gyvūnišką instinktą vengti kitokių.
Dauguma žmonių negali pasiekti to standarto net ir labai norėdami dėl gana paprastų priežasčių. Pavyzdžiui, mergina, serganti diabetu, turės antsvorį dėl savo ligos ir galima ją tempti į sporto klubą, bet nežinia ar tai padėtų; žmogus, turintis rožinę (chronišką odos ligą, kai raugoniu išmušama didelė dalis odos) vargu ar sugėbės kada nors ją išsigydyti.
Tačiau greičiausiai Nora man paprieštarautų grįsdama savo nuomone, kad tokie žmonės patys kalti, kad jie serga arba šiuo atveju, kodėl jie neguli kokioje ligoninėje ar kape ir nesirodo prieš mūsų, sveikųjų žmonių akis. Taip, tokios politikos ėmėsi ir naciai, ir sovietai, kišdami visus „psichinius“ (nesuprantančius vyraujančios ideologijos ir besipriešinusius jai) ir kitus „nereikalingus“, bei ne tos rasės žmones tiek į konclagerius, tiek ir į psichiatrines ligonines, kur juos „išgydyti“ nuo pasipriešinimo vyraujančiam požiūriui galėtų padėti tik vaistai ar sunkus darbas, arba galiausiai tiesiog motyvuodami, kad jie siekia „išgryninti“ savo visuomenę. Ar dar ne per žiauru?
Šiomis dienomis nuomonė, nors ir tiesiogiai nesiejama, dėl „kitokių“ išlieka tokia pati: nesirodyk akyse, pasidaryk normalus ir t.t.
Aš kaip tik prieštarauju – būti kitokiam yra gerai. Kovoti dėl savo idealų, išreikšti save persidažant mėlynai arba visom vaivorykštės spalvomis galvą, rašant eiles ar grojant kanklėmis – kokį TIKRĄ pavojų Norai tai gali sukelti? Nebent tai, kad staiga įleistas „svetimkūnis“ į šiltnamio sąlygomis apgyvendintą bendruomenę sukels tikrą audrą, kitų norą pasiekti kažko daugiau, nei susilyginti su likusiais.
Taip pat Nora rašė apie merginą, prisivėrusią auskarų ir nusidažiusią mėlynai plaukus. Ar tai pavojinga? Didmiesčiuose ir įvairesnėse bendruomenėse gana įprasta matyti tokius žmones, todėl prie didelės įvairovės žmonių mes tikrai esame įpratę ir matome ne tik išvaizdą. Galbūt ji nepriekaištingai groja gitara ar puikiai važinėja riedlente, galbūt gali sugroti visus Eriko Satie kūrinius pianinui? Ar toks žmogus nėra tikrai vertas daugiau, nei tik išvaizdos vertinimo? Tuo atveju, man kyla keli klausimai: 1. Gal žmonės mokykloje pavydi jai drąsos būti tuo, kuo ji nori būti? 2. Gal Nora pavydi jai populiarumo – juk ją žino visa mokykla! 3. O gal vyrauja baimė, kaip kad XXa. Lietuvos kaimuose dėl žydų, kad ji naktim geria kūdikių kraują?
Žinoma, šiuo paskutinio sakinio sarkazmu norėčiau iškelti diskusiją, kodėl iš tiesų bijoma „kitokių“, kodėl po virš daugiau, nei pusės milijono metų šiuolaikinio žmogaus evoliucijos mūsų pasąmonėje lieka tas pats instinktas, kaip šunų, žiurkių ar beždžionių?
Galiausiai reikia pasakyti, kad aš asmeniškai nematau nė vieno pagrindo spręsti apie žmogų iš jo išvaizdos, religijos, kadangi žmonės, neturėdami tikrų pavojų, susigalvoja juos patys, o stereotipai skirti tiems, kurių mąstysena užguita įvairių pasaulio dogmų ir prietarų – t.y., tiems, kurie tingi galvoti savo galva. Vis dėlto dedu Norai pliusą už tai, kad ji iškėlė šią diskusiją, kuri net ir po tiek amžių yra vis dar aktuali ir padėjo mums pažvelgti į šią problemą iš kito kampo, bet juk ir jos pačios veiksmai pagrįsti baime būti tyčiojamai.