Norėčiau ir aš papasakoti savo istoriją. Gyvenau galbūt ir neturtingai, žinau, kas yra skurdas, žinau, kas yra darbas ir sunkus gyvenimas. Tačiau turiu nuostabią krikšto mamą, kuri man visada bandė duoti gerą gyvenimą: veždavosi į Palangą, pirkdavo rūbus, nes norėjo visada, kad atrodyčiau neprastai apsirengus. Tėvai nesistengė to man suteikti, nors mama tikrai stengėsi dėl mano geroves.
Mokykloje sekėsi iki penktos klasės labai gerai, nes turėjau tikrai nuostabią klasę ir auklėtoją, tačiau atėjo tokia diena, kai teko išsikraustyti į mamos gimtąjį miestą. Atvykus į jį manęs jau laukė kaimynės vaikai ir šeimos, kuri prieš tai gyveno mūsų bute, vaikai. Su dviem merginomis aš buvau bendraklasės.
Neneigsiu: pirmą dieną naujoje mokykloje bandžiau atrodyti „kieta“, tačiau greitai buvau „nuleista ant žemės“. Mokykloje patyriau daug patyčių, nes neturėjau madingų rūbų, kompiuterio ir telefono, buvau apkūnoka, turėjau veido odos problemų ir nešiojau dantų plokštelę.
Neišvengiau ir konfliktų su mokytojomis, ir pokalbių su direktoriumi. Atėjus tam laikotarpiui, kai paauglystė ėme savo viršų, buvau nepaklusni. Kentėdavau mokykloje tikrai nemalonias patyčias, dėl mamos darbo (dirbo gatvės valytoja), iš pradžių vengdavau jai padėti, nes bijojau daugiau patyčių. Tačiau supratau, kad mamos sveikata nėra auksinė ir padėjau jai. Aišku, sulaukiau dar daugiau patyčių iš savo amžiaus vaikų, bet iš suaugusių žmonių sulaukiau pagarbos.
Iki 11 klasės mokslai sekėsi gana neblogai, patiko chemija, lietuvių kalba ir istorija. Nevengdavau ir vakarėlių, ir alkoholio, tačiau 2009 metų spalio mėnesį mano šeimos ir mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis...
Buvau su draugais, kaip dabar sakoma - „dalyvavau“ , ir naktį patyriau avariją. Iš to vakaro mažai ką pamenu, tik automobilio šviesas, atbulinę eigą, sunkumą ant savo kūno ir nepakeliamą skausmą. Prabudau tik ligoninės reanimacijoje.
Nesupratau, kas įvyko, tik mačiau tėvų ašarotas akis su baime ir drebančias rankas, nejaučiau nuo pusės savo kūno.
Kitą dieną man niekas nieko nesakė, bijojo, kad dar labiau išsigąsiu, mačiau tik metalus savo kojoje ir nepakeliamą skausmą. Kaip paaiškėjo vėliau, mane partrenkė ir užvažiavo mašina.
Ligoninėje nuo manęs nesitraukė mama, joje prabuvau lygiai mėnesį, iškenčiau tris operacijas, kurios buvo tikrai sunkios. Nekalbu apie smulkmenas, nes tai prisiminti būna per sunku... Nevaikščiojau tris mėnesius ir nežinojau, ar galėsiu pilnai vaikščioti ir būti kokia anksčiau.
Per tuos mėnesius mane paliko vaikinas, su kuriuo draugavau beveik 4 metus. Tai buvo dar vienas šokas. 11 klasę praleidau namų sąlygomis. Buvo tikrai sunku, kai tekdavo beveik tik gulėti. Tačiau po truputį vaikščiojau su ramentais, nors ir geldavo skausmas kūną.
Į mokyklą grįžau 12 klasėje, ir per mokyklos repeticiją Rugsėjo 1-osios šventei išgirdau skaudžią repliką: „Tu esi invalidė, tau sunku vaikščioti“. Po tos replikos nusprendžiau, kad išeisiu į naują mokyklą.
Turėjau vaikiną, kuris mokėsi kitoje mokykloje, todėl išėjau į ją. Nesigailiu savo poelgio, džiaugiuosi, kad išėjau, klasė buvo nuostabi, mokytojai taip pat. Mokyklos bendruomenė buvo vieninga ir draugiška, pasijaučiau labai gerai, pamiršau tą skausmą, kurį patyriau praėjusioje mokykloje.
Pradžioje buvo sunkoka, tačiau mokyklą baigiau gan gerais pažymiais.
Svarbiausia - pasikeitė mano vertybės ir požiūris į gyvenimą. Supratau, kad šeima ir palaikymas yra svarbiausias dalykas.
Blizgučiai, kosmetika ir įmantrios technologijos – nieko verti. Dabar, kai žiūriu į šiuolaikinius vaikus, matau tik pinigus jų akyse, nevaldomą godumą turtams, prabangai ir populiarumui.
Išmokau būti stipri, padėti kitiems, galbūt šiek tiek jautresne tapau ir kartais nesuvaldau savo emocijų dėl patirtų patyčių ir viso skausmo savo gyvenime. Išmokau suprasti, kas yra kas gyvenimas, kas jame vertinga ir ko jame reikia siekti savo galva, ir savo jėgomis.