Filmai, kaip ir knygos, palieka kažką, kas kiekvienam asmeniškai svarbu, paliečia, sugraudina, prajuokina ar sukrečia. „12 vergovės metų“ privertė susimąstyti. Buvau apstulbusi nuo to, kas vyko prieš šimtmečius ir tebevyksta šiomis dienomis, tik kitu formatu.
Kaip juodaodžiai buvo verčiami vergais, taip šiomis dienomis mūsų visuomenė tebetarnauja „išrinktiesiems“. Visa tai dėl išlikimo, pamirštant, kad gyvename, o nedalyvaujame nesibaigiančiame realybės šou, kuriame reikia išgyventi dėl maisto kąsnio, pastogės virš galvos ar neįsivelti kur nereikia, negirdėti ir nematyti, kad tik išlikti nepastebėtiems.
Esame taip stipriai įsivėlę į užburtą sistemos ratą, kad nebepakeliame akių į dangų ir nebematome, kaip ryškiai šviečia saulė ar žvaigždės žiba danguje, nes galbūt vieną dieną ir už tai teks susimokėti. Jei reikės mokėti daugiau, reikės dirbti ir užsidirbti daugiau, todėl geriau akių nė nebepakelti į dangų, nes posakis „ne tau Martynai mėlynas dangus“ tyliai knibžda kiekvieno galvoje.
Tik pas vienus tas knibždesys užslopinamas, o pas kitus tampa vis garsesnis ir nebeduoda ramybės. Ne veltui kai kurie iš mūsų, taip puoselėtą ir kuriamą civilizaciją iškeičia į namelį miško glūdumoje. Ne veltui neaprėpiamą materialumą pasiekę asmenys neria į dvasinį pasaulį ir gamtos grožį, nes žmogaus godumas ir puikybė yra visuomenės vėžys, kuriam gydyti vaistai niekada nebus išrasti.
Jei plačiai atmerktume akis ir iš šalies stebėtume mūsų kasdienybę, pasišlykštėtume ir nuo atrastosios civilizacijos, nesibaigiančios technologijų plėtros bei robotizmo. Pastarasis mūsų gyvenimus yra užvaldęs taip stipriai, kad galvojame, tik kaip nepavėluoti į darbą, mėnesio pabaigoje susimokėti mokesčius ar laiku priduoti ataskaitą, nepriekaištingai atlikti namų darbus bei krūvas nesibaigiančių bėdų ir problemų.
Su šypsena veide atsimename vaikystės atostogas pajūryje ar vasaras praleistas pas senelius kaime. Tačiau tuo metu trokštame kuo greičiau suaugti, tapti nepriklausomais, nors giliai širdyje liekame vaikais, bet pamirštame savo svajones ir pasineriame į nesibaigiančią išgyvenimo laviną. Pamirštame, ką reiškia žodis „noriu“ ir darome viską, ką reikia. Pamirštame, kas mes esame. Pradedame nesibaigiančią konkurenciją, kuri galiausiai perauga į mūšį, o mūšio mums negana, sukeliame karą ir pradedame vergauti. Vergais tampame patys, vergus gimdome ir auginame.
Nubudę ryte bijome sulaukti vakaro, atsigulę vakare bijome išauštančio ryto. Būkime laisvi..
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
