Pirma, kas užkliuvo už akies, tai visiškas nesuvokimas, kas yra mokslinė teorija. Didžiojo sprogimo teoriją ponas Gaidelis pateikė kaip kažką, ką keletas mokslininkų, po gerų išgertuvių sugalvojo sėdėdami virtuvėje, sveikatą betaisydami. Kas yra teorija? Teorija – tikrovės reiškinių aiškinimas abstrakčia logine forma, bei kurios nors srities tiriamąjį dalyką aiškinančių mokslinių teiginių sistema.
Tam, kad spėjimas virstu teorija, turi praeiti ilgas ir „brutalus“ mokslinis metodas. Pirma – iškeliamas tikslo klausimas „kodėl taip yra?“, tada vyksta įvadinis stebėjimas, tada tik iškeliama hipotezė „yra taip nes...“ Tada seka eksperimentai ir stebėjimai, kurie arba patvirtina arba paneigia hipotezę. Jei hipotezė paneigiama, tada kuriama nauja hipotezė.
Jei patvirtinama, eksperimentų ir stebėjimų procedūra vėl kartojama. Tik tada skelbiami duomenys, kad tyrimus patikrintų kiti mokslininkai ir tyrimų įstaigos. Tik kai kolegos nebeturi, prie ko prikibti, hipotezė tampa teorija.
Taip pat ir su Didžiojo sprogimo teorija. 1915 metais gimė Alberto Einsteino bendrojo reliatyvumo teorija, kuri panaikino statiškos visatos galimybę. 1918 Karlas Vilhelmas Vircas pirmą kartą išmatavo kai kurių visatos ūkų raudonąjį poslinkį. 1927 metais George'as Lemaitre iškėlė „pirmykščio atomo“ hipotezę. Ketvirtajame dešimtmetyje Edvinas Hablas nustatė, kad galaktikos vienodu greičiu tolsta viena nuo kitos, kas išprovokavo 1948 metais prognozę apie šio įvykio reliktinį spinduliavimą, kas 1965 metais buvo patvirtinta pirmą kartą per radio teleskopą išgirdus „kosminę muziką“. Absoliučiai visi faktai patvirtina – prieš 13,7 milijardo metų įvyko Didysis sprogimas.
Labai juokingas pareiškimas buvo, kad be tikėjimo, žmogus neturi gyvenimo džiaugsmo ir vertybių. Šį teiginį visiškai į miltus sumala 2010 metų „Gallup“ tyrimas, kuriuo buvo nustatytą, kad šalies laimės indeksas yra atvirkščiai proporcingas religingumui. Danija, Norvegija ir Švedija mažiausiai religingos, bet laimingiausios šalys. Iranas, Saudo Arabija – religingiausios, bet nelaimingiausios šalys. Na, o dėl vertybių, tikintieji turėtų suvokti, kad jiems nepriklauso vertybių monopolis. Vertybes kuria žmonės, o ne dievai ar religijos.
Labai svarus argumentas būtų pasirodęs, kad 90 proc. žmonių tiki. Būtų, jei tai nebūtų klaidinga argumentacija. Apeliavimas į daugumą (argumentum ad populum) daugiausia naudojamas politikoje, pseudomokslinėse diskusijose ir diskusijose apie religiją apeliuojant į minios jausmus. Kitų pono Gaidelio loginių klaidų net nagrinėti nebesinori.
Na, o pabaigai, pasilikau tikrą saldainiuką. Taip, aš kalbu apie tūlo Jameso Stautono tyrimą. Susipažinkime su pastarojo biografija. J.D.L.Stauton, gimė 1978 metais... Steveno Kingo romane „The Stand“. Amerikiečių sociologas, kurio tyrimu rėmėsi ponas Gaidelis, net neegzistuoja! Beje, romane jis tyrė lėktuvų katastrofų statistiką, ne traukinių, bet šiuo atveju – tai jau nebe taip svarbu...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
