Prieš ketvertą metų mamai, jau pagyvenusiai moteriai, pradėjo stipriai skaudėti po dešiniuoju šonkaulių lanku. Pagaliau, neapsikentusi stiprių skausmų, mama nuvažiavo pasidaryti tyrimų. Kreipėmės į privačią kliniką, nes geriau sumokėti, nei laukti begalinėse eilėse. Tyrimai neužtruko labai ilgai ir diagnozė buvo visiškai aiški – tulžies pūslės akmenligė. Mamą sėkmingai operavo, pooperacinis periodas taip pat praėjo lengvai, be komplikacijų, ir į savo namus mama sugrįžo sveika.
Galbūt šiuo smulkiu nemalonumu viskas ir būtų pasibaigę, jei ne viena į alternatyvius gydymo būdus pasinešusi mamos kaimynė. Kadangi po operacijos pagyvenusiam žmogui kurį laiką gali būti sunku, toji geradarė pažadėjo supažindinti mano mamą su vienu žiniuoniu, okultinių mokslų daktaru, gyvenančiu Vilniuje, kuris jai šimtu procentų padėsiąs.
Iš pradžių bandėme mamą atkalbėti, tačiau kai ko nori, ji tikra užsispyrėlė. Galų gale ji nustojo apie tai kalbėti, ir mes nutarėme, kad pamiršo šitą sumanymą. Po poros mėnesių mama išvažiavo į Vilnių. Kaip tik buvo proga pasisvečiuoti pas jaunystės laikų draugę, nuvežti dovanų praėjusio jubiliejaus proga... Net neįtarėme, kad mama nutarė nušauti du zuikius. Ir draugę, ir netradicinės medicinos specialistą aplankė.
Mama grįžo į namus visa švytinti, pagyvėjusi. Pasigyrė, kad tas Nikolajus (tokiu vardu tas vyras jai prisistatė) ne tik iškart pasakė, kas jai yra buvę, ne tik specialiai jai sumaišė gydomųjų žolių arbatą, bet ir kortomis išbūrė. Visą tiesą jai pasakęs. Šito tai jau nesitikėjusi! Kai klausėme, kaip mama iki jo nuvažiavo, ji tik numojo ranka. Kažkur Kalvarijų rajono daugiabučiuose.
Kelis mėnesius mama gėrė tuos žolynus ir jautėsi visiškai gerai. Kai atvažiuodavom aplankyti, vis pasakojo, kaip tas Nikolajus jai padedąs. Pasirodo juodu bendrauja telefonu, kad nenutrūktų „astralinis“ ryšys. Po tų pokalbių ir apetitas, ir nuotaika pagerėja, ir kraujospūdis susireguliuoja tiesiog įspūdingai. Tik gūžčiojom pečiais, bet nieko blogo nei aš, nei mano sesuo tame bendravime neįžvelgėme. Jei mama jaučiasi gerai, ar verta kartinti jai gyvenimą pamokymais?
Mama dar kelis kartus lankėsi Vilniuje. Kreipėsi, kai suskaudo nugarą, kai norėjo sužinoti, kaip gydyti maudžiančius sąnarius... Mūsų šeimoje pinigų uždirbame, mamai nereikia skursti iš valstybės mokamos išmaldos, tad į tas keliones ir gydančius skambučius pradėjome žiūrėti lyg prasiblaškymus, kurie būtini vienišai moteriai. Juo labiau, kad sostinėje spėdavo ir į parodas užsukti, ir drauges aplankyti.
Prieš dvejus metus, kovo viduryje, maždaug trečią valandą dienos man į darbą paskambino sesuo. Iš pradžių nelabai supratau, ką ji nori pasakyti, o paskui stvėriausi už galvos – mama ligoninėje, peritonitas, operacija, būklė kritiška... Metusi viską, atsiprašiusi iš darbo nulėkiau į ligoninę, o ten manęs laukė dar viena nemaloni staigmena.
Pasirodo, mano mama jau porą dienų jautė stiprius skausmus pilvo ertmėje, ją pykino, karščiavo. Užuot paskambinusi man ar seseriai, vietoj to, kad kreiptųsi į medikus, mama susisiekė su savo „gydytoju“, o anas ją nuramino. Pasakė jaučiąs, kad čia apsinuodijimas. Liepė tris dienas gerti šaltinio vandenį, kurį esą įkrovęs, ir valgyti tik košes, virtas ant vandens. Skausmas tikrai aprimo... Bet paskui ūmai pakilo temperatūra, skausmas vėl tapo nepakenčiamas. Mama vis dar laukė sukandusi dantis. Ponas Nikolajus pareiškė, kad taip jos kūną palieka toksinai ir šlakai, ir po paros esą ji bus visiškai sveika.
Gerai, kad sesuo atvažiavo kitą rytą. Ji lankydavo mamą tris kartus per savaitę, kad paklaustų, ar ko nereikia iš parduotuvės, ar padėti namuose. Rado ją lovoje, negalinčią net atsikelti, degančią nuo karščio. Kol važiavo greitoji mama nesugebėjo net kalbėti, tik inkštė iš skausmo...
Kai sužinojau apie tai, padariau, ko gero, didžiausią klaidą savo gyvenime. Nuvažiavusi surinkti mamai reikalingų daiktų, pamačiau ant stalo jos mobilųjį telefoną. Nesusivaldžiau... Stvėriau. Paskambinau tam Nikolajui ir šaukiau kaip pamišėlė. Net neatsimenu, kuo jį kaltinau ir kuo vadinau. Jis ilgai neklausė – numetė ragelį. Kai paskambinau antrąsyk, telefonas jau buvo išjungtas. Spjoviau ir nulėkiau atgal, pas mamą.
Toliau po operacijos - naujienos kaip blogame sapne. Ūminis kirmėlinės ataugos uždegimas ir trūkis, nes nebuvo laiku operuota. To pasekmė - peritonitas. Operacija, zondas pilve, drenas. Blogai gyjančios supūliavusios siūlės, pakartotinas drenavimas. Paskirti antibiotikai nepadėjo, teko juos keisti. Pradėjo streikuoti inkstai...
Mamos sveikata pasitaisė tik po dviejų mėnesių. Tik tada ji sugebėjo pati išlipti iš lovos. Buvo sulysusi, numetė beveik 12 kilogramų. Siūlės niekaip negijo, šlapiavo. Daktarai pasakė, kad tai - nuo „organizmo valymų“. Stebėjosi, kaip operaciją per stebuklą išlaikė mamos širdis, juk buvo nuolatiniu vandens gėrimu ir badavimu (o mes net nežinojome, kad ji praktikuoja badavimą! Tylėjo kaip žuvis.) išplovusi iš organizmo elektrolitus, teko lašinti į veną... Deja, mūsų bėdos tuo nesibaigė. Dabar mama vėl ligoninėje. Žarnyno nepraeinamumas. Nei zondavimas, nei infuzijos nepadeda, teks vėl gultis ant operacinio stalo.
Nikolajaus, kuris paskatino mamą likti namuose ir nesikreipti į profesionalius medikus, mes taip ir nesugebėjome rasti. Žinau, aš ir mano skambutis dėl to kalti... Butas, kuriame jis priimdavo mamą, jau seniai perparduotas. Telefonas tyli, visi galai - kaip į vandenį.
Tikiuosi, kas nors sugebės pasimokyti iš mūsų klaidų. Labai daug baimės, sielvarto ir skausmo mums jos kainavo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
