Kauno ligoninėje pasijutau lyg nublokštas į Sovietų Sąjungą

Visai neseniai teko apsilankyti vienoje Kauno ligoninių. Prisipažinsiu: patyriau šoką, po kurio dar dabar naktimis sapnuoju košmarus. Sapnai dažniausiai tokie baisūs, kaip siaubo filmai. Nors per visas žiniasklaidos priemones esame informuojami, kokius milijoninius pinigus savinasi ligoninės, kad galėtų modernizuotis ir neatsilikti nuo išsivysčiusių Europos šalių, likau morališkai suluošintas.

Patekęs į ligoninę ėmiau svarstyti, kur nusėdo tie milijonai, skirti sveikatos apsaugos įstaigoms.<br>Redakcijos archyvo nuotr.
Patekęs į ligoninę ėmiau svarstyti, kur nusėdo tie milijonai, skirti sveikatos apsaugos įstaigoms.<br>Redakcijos archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Antanas Kukurūzas

Mar 1, 2014, 2:03 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 7:45 PM

Nenoriu gąsdinti Lietuvos žmonių, tad užbėgdamas už akių turiu informuoti, jog tikriausiai mano reakcija buvo tokia tik dėl to, jog prieš tai teko pabuvoti vienos Europos šalies ligoninėje. Girdėdamas, kokius pinigus valdo mūsiškės ligoninės, niekada nebūčiau patikėjęs, kad mes dar iki tiek atsilikę, jog, manau, nedaug skiriamės nuo aborigenų, kurie dar tik pradeda savo civilizacijos pradžią. Aborigenus paminėjau tik dėl to, kad daug teko apie juos mokytis ir studijuoti. Bet dabar ne apie tai...

Taigi, prasidėjo viskas nuo to, kad planuotą dieną, man atvykus į gydymo įstaigą planuotai operacijai, buvau palydėtas į kažkokius rūsius, kurie geriausiu atveju man priminė lavoninę iš kažkokio siaubo filmo. Prisipažinsiu, jog iš karto pradėjau drebėti it drebulės lapas. Pamaniau, jog veda į paskutinę kelionę... Vedlė tai pamatė ir stengėsi nuraminti: „Nebijokite, visi čia dreba kaip zuikiai, bet pripranta“. Atsidusau... Jeigu pripranta, reiškia, išgyvena?.. Išgyvensiu ir aš, – viduje suspindo laimės vaivorykštė, kuri suteikė jėgų keliauti toliau, paskui susiraukusią vedlę.

Na, va, atėjome. „Kiek matau, savo rūbų neturite, tad palaukite, kol atnešiu ligoninės“, – su pašaipa išpyškino pastaroji.

Sutrikau, bet kiek atsikvėpęs pasiteiravau: „O kuo blogi manieji, kuriuos dabar vilkiu?“ Tada ir prasidėjo tragikomedija.

„Jūs ką, iš dangaus nukritote, ar lietuviškai nesuprantate, jog ligoninėje negalima būti su lauko rūbais?!“ Nesutrikau ir pabandžiau pasitikslinti: „O ką reiškia jūsų pradžioje užduotas klausimas, ar neatsinešiau savo rūbų? Aš neturiu tokių rūbų, kuriais nebūčiau lauke buvęs, net negaliu įsivaizduoti, kas tai per specialūs apdarai...“

Vedlė nebuvo pasimetusi ir atsakymo neteko ilgai laukti. „Tinka tik pižama, treningai ar kokie kalconai! Tuoj atnešiu jūsiškius“. Tai tardama nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Iš veido minos matėsi, kad šioje vietoje ji specialistė.

Neklydau, - tas nužiūrėjimas buvo ne piktais motyvais grįstas. Taip ji vertino mano rūbų dydį. Ir nustebau, nes beveik nesuklydo...

Kol ji kažkur ieškojo specialių rūbų, stoviniuodamas pasileidau po minčių klajones. Neišėjo iš galvos tai, kad treningai ir kalconai, pasak šios moters yra tinkamesni apdarai ligoniui, nei mano tuo metu dėvėti džinsai. Ne tik kad tinkamesni, bet ir privalomi. Juk ji man nepatarė juos dėvėti, o priverstinai pareiškė, kad tik tokie rūbai yra galimi. Kodėl tai yra privaloma, ir kodėl treningai ir kalconai, pasak jos, nėra lauko drabužiai?!

Nežinau kiek užtrukau taip bemąstydamas, bet staiga buvau grąžintas į realybę: „Ar jūs kurčias ar kas? Šaukiu iš tolo, kad ateitumėte į štai tą kabiną persirengti“.

„Ne, ne kurčias“, – mintyse sau pakartojau, bet kraujas jau užvirė. Prisipažinsiu, jog tuo metu norėjau skelti antausį į išpurtusį vedlės snukį. Susilaikiau, nes man tai būdinga. Būdinga ne antausius skaldyti, bet susilaikyti.

Kartą kažkur buvau skaitęs, kad pyktis kai kuriose situacijose malšina baimę. Šį posakį atsiminiau tik tada, kai užsivilkau ligoninės pižamą. Atsiminiau ne be reikalo, nes staiga pajaučiau baimę. Ir veltui mintyse prašiau, jog vėl pradėčiau pykti. Deja, baimė nugalėjo. Vėl nevalingai pradėjau drebėti it kiškis kopūstų lauke. Viskuo kalta ta Dievo dovana – „empatija“! O pas mane jos tiek, kad kartais pats ant savęs pykstu.

Įsijaučiau į koncentracijos stovyklos kalinio vaidmenį. Taip įsijaučiau, kad pradėjau kalenti dantimis. Kas buvote ligoninėje, tikriausiai supratote, kodėl taip jaučiausi, o kas nebuvo, galiu paaiškinti, – ligoninės pižama mane sužlugdė. Jei ji ir ne baisesnė už minėtos „stovyklos kalinių“ aprangą, tai prisiekiu, jog ir ne gražesnė. Bet tada žmonės buvo priversti ją dėvėti, nes per prievartą iš jų buvo atimta teisė į laisvę, teisė į menkiausią pasiteisinimo žodį. Bet juk čia XXI amžius, čia ta ligoninė, kuri investuoja šimtus milijonų į ligonių komfortą ir sveikatą! Sekundei sustojau, ir įsižnybiau sau į veidą (man čia skaudžiausia vieta), mintimis raginau save pabusti iš šio košmaro. Pabudau, bet vėl toje pat ligoninėje, su ta pačia vedle...

Ir štai jau einame skyriaus link, kuriame, garantuoju, pasibaigs mano kančios... Priėjome prie kažkokių baisiai didelių durų su apvaliais langiukais (panašiai, kaip atrodo erdvėlaivio iliuminatoriai). Dar žingsnis ir aš išsivaduosiu, - toliau mintimis guodžiausi. Staiga tos durys atsidarė ir pamačiau vyrą, kuris atidaro kažkokias grotas. Net nutirpau. Negi mane sodina į kalėjimą?! Nedrąsiai visiems suėjus į mažą patalpą tas pats tipas ėmė uždarinėti grotas iš vidaus. Šakės! Arba tikrai aš sapnuoju, arba mane pagrobė marsiečiai! - neatsimenu, ar tai pasakiau mintyse, ar balsu.

Niekas nereagavo, tad supratau jog toliau laikausi garsiai emocijų nereiškęs. Staiga tas kambariukas sujudėjo ir taip mane gerokai išbudino. Dieve, Dieve, juk tai liftas! Kai tai supratau, baimę pakeitė džiugesys, o prie džiugesio atsirado ir kažkiek pykčio. Tik šį kartą pykau ant savęs, kad akimirką prieš suprantant, jog tai liftas, aš buvau pasiryžęs bėgti it akis išdegęs.

Tie, kas buvote ligoninėje jau anksčiau, tai tikriausiai mane laikote visišku mulkiu, bet nepulkite teisti. Aš juk sakiau jums prieš tai, kad apsilankymas Lietuvos ligoninėje, man buvo pirmas. Be to, juk jums sakiau, kad domiuosi tai, kas vyksta Lietuvoje, - kalbos apie šimtus milijonų, investuotų į šias įstaigas, mane vertė tikėti, jog gyvename civilizuotoje šalyje, kur žmonės gauna mažus atlyginimus, tad tokios investicijos į pastatą turėjo palikti neišdildomą įspūdį. Paliko, tik ne tokį, kokio tikėjausi.

Paanalizuokime, jei Lietuvoje atlyginimas yra apytiksliai mažesnis kokius 7-15 kartų nei daugelyje Europos valstybių, tai ir bet kokias investicijas, įdėjus į pastatą Lietuvoje, reikėtų realiai dauginti iš 7 ar 15. Kad būtų aiškiau, paaiškinsiu. Jei kokioje ES šalyje į kažkokį pastatą investuojamas 1 milijardas (litais), o ten žmonės gauna 7-15 kartų didesnį atlyginimą nei lietuviai, ir tie pastatai atrodo ir yra stulbinamai komfortiški, tai reikštų, kad tokiam pačiam rezultatui Lietuvoje reikėtų 7-15 kartų mažesnių išlaidų, nes juk darbas kainuoja 7-15 kartus pigiau?

Kas esate susidūrę su remontais, tikriausiai nesiginčysite, jog apmokėta suma už atliktus darbus yra lygi arba ryškiai didesnė nei išlaidos statybinėms medžiagom. Jei įsigilinote į tai, ką aptariau, tai nesiginčysite su manimi, jog su vienu milijardu Lietuvoje mes galime padaryti tą patį, ką daugelyje Europos šalių galima atlikti tik už 7-15 milijardų.

Pasikartosiu: tai kodėl Lietuvos ligoninės, siurbdamos šimtus milijonų ir investuodamos į pastatus, sugeba mus toliau taip gąsdinti? Juk jau paskaičiavome, kad daugelyje ES šalių modernios ligoninės atsiranda už proporcingai (pagal uždarbius) didesnes investicijas? Kad būtų dar aiškiau, paaiškinsiu, - daugelyje ES šalių skiriama netgi mažiau pinigų ligoninių patalpų priežiūrai nei Lietuvoje, o jos atrodo nerealiai prabangios.

Sutikite, kad šioje vietoje „mažiau“ nereiškia, jog faktinė suma kitoje šalyje bus mažesnė, net kai aš ją įvardinu kaip mažesnę, nes ten vien atlyginimams reikia 7-15 kartų daugiau pinigų nei Lietuvoje. Tad jei viską supratote, paskaičiuokite, kiek mes galime už šimtus milijonų? Sutinkate, kad Lietuvoje už šiuos minėtus pinigus mes galime padaryti tą patį, ką dauguma ES šalių galėtų tik už milijardus?

Kai išsiaiškinome faktus, paklauskime savęs, kur dingsta pinigai, kurie iš mūsų kišenių keliauja ligoninių modernizavimui? Juk jau žinome, kad ne darbuotojų atlyginimui, supratote, kad pastato būklė net ir po šių milijoninių injekcijų toliau šiurpina it sovietinė pabaisa. Tai kur pinigai?

Jei visgi jums neteko pabuvoti užsienio ligoninėse, tai tikėtina, kad jums šis pinigų grobstymas, patepliojant sienas pigiais dažais, neatrodo įtartinas. Gal būt jūs turite sportines kelnes ar kalconus ir nebuvote priversti dėvėti žeminančios pižamos ir Sovietų Sąjunga prasmirdusių šlepečių. O gal jūs ne tokie įžeidūs ar pastabūs kaip aš, gal jums nusispjauti į tai, kas yra daroma su jūsų pinigais šioje korumpuotų banditų nustekentoje šalyje.

Kol jūs nebūsite įžeidūs ir pastabūs kaip aš, kol jums nerūpės tai, kur ir kaip panaudojami jūsų pinigai, tol mes smirdėsime it sovietinė išmata, o kol mes smirdėsime, per tą laiką kažkoks storas iškrypėlis vogs visų mūsų pinigus ir juoksis susiėmęs už pilvo iš visų jūsų drovumo ir kuklumo.

Beje, lietuviai nėra tokie kuklūs kažką pavogti, apkalbėti, nuskriausti. Kuklūs jūs tampame tada, kai reikia kovoti už teisybę ir negailestingai bausti brudą.

Pats esu lietuvis, bet jei pastebėjote rašiau ne „mes“, o „jūs“? Žinote, kodėl? Ogi todėl, kad aš jau savęs nebepriskiriu šiai Lietuvai, kuri dabar yra. Nepagalvokite, kad man Lietuva nerūpi. Tiesiog pabėgau aš iš jos, nes nebegaliu gyventi bailių ir prisiplakėlių apsuptyje, pavargau girdėti tuščias raudas ir nematyti veiksmų. Kol buvau šalyje, veikiau kaip kovotojas, raginau ir skatinau visus kilti į kovą, bet mačiau tik bailius ilgaliežuvius.

Ir visgi truputį per daug išsiplėčiau moralizuodamas, tad noriu sugrįžti prie tos vietos, kai buvau atvestas į skyrių. Žodį „atvestas“ tariu taip, kaip šį žodį galėtų tarti nekaltai apkaltintas ir kažkur vedamas žmogus. Kitaip sakant, koncentracijos stovyklos kalinys.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.