Viską lemia nuolatiniai tarpusavio santykiai. Įvaikintas vaikas toks pats tikras vaikas, kaip ir toje šeimoje gimęs mažylis. Baisiausias dalykas, kai jauna pora, vos tik sukūrusi šeimą, žūtbūt svajoja apie vaikelio gimimą bet kokia kaina, netgi ryžtasi dirbtiniam apvaisinimui. O jeigu bandymai būna nesėkmingi, tai bando be sustojimo, vėl ir vėl - moteris kankina tam nepasiruošusį, o galbūt netgi netinkamą (ne visos gi čia atsiradom, mielosios moterys, kad gimdytumėm) organizmą.
Neįsižeiskit, bet dirbtinis apvaisinimas man asocijuojasi tik su žmogaus egoistišku noru - turėti kažką savo (arba kažką nuo mylimo žmogaus, kaip meilės įrodymą). Susimąstykit, o gal jums lemta įsivaikinti, gal jums skirtas vaikutis (ir jo siela) atsidūrė vaikučių namuose ir laukia savo tikrųjų tėvų?
Juk tikrieji tėvai nebūtinai turi būti susiję kraujo ryšiais! Tai žmonės, kurie tave besąlygiškai myli, globoja, rūpinasi ir padeda augti, bei kabintis į gyvenimą. Ir kam tos sapalionės, kad: „nedrįstam įsivaikinti, jau geriau „gaminsim“ kūdikį, kol „pagaminsim“, nes tu negali žinoti, ką įsivaikinsi“. Juk tu taip pat nežinai ką ir kokį pagimdysi.
ATSAKOMYBĖ vienodai didelė, ir vistiek juk mylėsi ir auginsi vaiką - o tai svarbiausia. Tad vietoj dirbtinių apvaisinimų bandymų linkėčiau dar labiau pamilti save, savo antrąją pusę, subręsti vidumi ir ryžtis įsivaikinti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
