Vėliau antroje klasėje prieš eidamas į mokyklą būtinai paimdavau naujausią laikraštį ir perskaitydavau visas naujienas apie karą Čečėnijoje. Matyt, nuo tada pradėjau domėtis istorija ir pamažu pradėjau suprasti, kas yra ta laisvė ir kodėl mes turime ją vertinti.
Metams blėstant aistra istorijai tik augo, nepastebimai atėjo ir 2004 metai, baigiau mokyklą, o Lietuva tapo ES ir NATO nare. Dažnai susimąstydavau, kad naujas pasikeitęs pasaulis ir saugumas, kurį turime, neleis man pamatyti didelių istorijos įvykių savo akimis, teks pasitenkinti knygomis. Apie tai galvodavau ne be apmaudo. Iki 2008 m. vasaros, kuri mums atnešė ne tik olimpines žaidynes, bet ir karą Gruzijoje.
Praėjusių metų birželį teko lankytis Ukrainoje. Su ukrainiečiais daug diskutuodavom apie jų šalį, jos dabartį, ateitį, praeitį. Apie Rusiją ir tai, ar reikia „pragmatiškai“ su ja draugauti, ar reikia kurti nuosavą pagrindą po kojomis. Kvietė apsilankyti Kryme. Kalbėjom apie daug dalykų, piešėm įvairius scenarijus, bet nė vienas savo svarstymuose nepriartėjome prie to, ką atnešė ši žiema.
Savaitgalį organizavome protestą prie Rusijos ambasados palaikydami Ukrainos žmones. Berašydamas šias eilutes beveik netikiu, kad imperialistinės ambicijos bus pažabotos ir atviro karinio konflikto nebus. Bet dar labiau suprantu, kad laisvę būtina ne tik vertinti, bet ir saugoti.
Todėl negalime užmigti, būti abejingi ir tylėti, besidžiaugdami, kad mes dabar nesame įvykių sūkuryje. Laisvę turime ginti visada, nes ji neateina savaime, dėl jos reikia kovoti. Tad geriau ginkime ją kasdien visur ir visada, negu rizikuokime, kad dėl jos vėl turėsime kovoti iš naujo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
