Be abejo, Lietuvos saugumo prasme, tai labai naudingos organizacijos, o gilesnė integracija jį dar padidina (taip didieji „patriotai“, aš čia apie eurą), bet atrodo, jog mūsų politikai pamiršo rūpintis krašto saugumu, tik nurimus euforijai po įstojimo. Krašto apsaugai skirtas biudžetas mažiausias regione, atsisakyta neprofesionalios kariuomenės, lyg mums kariuomenė būtų reikalinga pirmiausia karštų taškų zonose kažkur Vidurio azijoje ar antipiratinėse misijose prie Somalio krantų. O apie ne karines gynybos priemones irgi nelabai girdėti.
Deja, dabartiniai įvykiai Ukrainoje tik dar labiau paryškina faktą, kurio daugelis iki šiol nenorėjo pastebėti: Rusija nesivysto į politiškai šiuolaikišką valstybę, civilizuotai siekiančia gerovės savo piliečiams ir diplomatiškai sprendžiančia konfliktus. Atvirkščiai, Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos grubia taktika paremtos imperinės ambicijos auga su kiekvienu dolerių už barelį.
Ir terpė tam palanki. Valdančiajam elitui lengviau nukreipti sovietų laikus visdar menančios liaudies dėmesį gąsdinimais apie amerikiečius ir puolamus tautiečius nei išaiškinti, kodėl „liaudis biedna, o valdžia turtinga“. Pačiam Putinui, trečią kadenciją nuobodžiaujančiam prezidento kėdėje, irgi įdomiau surengti žaidynes ir sužaisti karą, negu išspręsti kokią gilesnę problemą, pavyzdžiui, priklausomybę nuo gamtos išteklių, biudžeto išlaidų ir maisto importo.
Pažvelkime į neseną praeitį. Išsipainiojus iš komunistinių gniaužtų, Rusija vien jėga vėl prisirišo Moldovą, Čėčėniją (kuri po pirmojo karo su Rusija, jau buvo de facto nepriklausoma respublika), Gruziją, o dabar ir Ukrainą. Netiesiogiai į komandą dar būtų galima priimti ir Armėniją, nors su šia šalimi buvo sužaista gudriau. Siekiai, kaip ir priemonės, atžagariai paprasti – ilgainiui pajungti aplinkines teritorijas. Atrodo, Rusijai net nesvarbu, jog nauda menka ir panašūs troškimai kitų stipriųjų valstybių buvo nurašyti dar praėjusio amžiaus viduryje. Bet argi įsakysi savimeilei, pažeistai pralaimėto šaltojo karo?
Žvelgiant į ankstesnius pavyzdžius, nesunku suprasti, jog ambicingoji kaimynė tikriausiai turi planų ir Lietuvai. Ir ne tik „draugiškų”, kaip antai daryti įtaką per verslo struktūras, skleisti informacinę propagandą, paremti vieną kitą referendumo idėją, bet, atėjus laikui, primti mus atgal į „šeimą”… net ir su „taikos palaikymo” pajėgomis.
Paprastai, įvairūs „broniai” tai atmeta, „argumentuodami“, jog „landsberginiai“ dar gyvena praeitimi. Dar dažnai siūlo draugauti, prekiauti ir nepykdyti ar net pasimokyti. Bet jei tokių planų nėra, tai kam didžioji kaimynė švaisto pinigus politinei įtakai, informacinėms atakoms ar naftotiekio „remontui“? Juk nepanašu, kad Lietuva keltų kam nors grėmę, o per dešimt narystės ES ir NATO metų būtų tapusi amerikiečių placdarmu atakai į Rytus. Atvirkščiai, vos pavyko išsiprašyti keleto lėktuvų oro erdvės apsaugai.
Pastarosios dvi organizacijos stipriai užmigdė daugumos Lietuvių budrumą ir stipriai prigesino savisaugos jausmą. Žvelgiant šiandienos akimis, daugumai sunkoka sau įsivaizduoti scenarijus, jog porą tūkstančių labai išsiskiriančių kareivių be skiriamųjų ženklų marširuotų Vilniaus gatvėmis norėdamai užtikrinti saugumą, o mūsų partneriai nedarytų nieko. Aišku, tikimybė maža, bet užtat yra didelė tikimybė, jog Europa konflikto Baltijos šalyse atveju susiburtų kaip vienas kumštis, po keletos savaičių intensyvių ginčų paskelbtų pranešimą apie gilų susirūpinimą keliančią situaciją. Taip pat didėlė tikimybė, kad minėtieji kareiviai išsilaipintų iš nepažymėtų prancūziškųjų „Mistral”, o dujos tuo metu draugiškai „Nord stream” tekėtų į Vokietiją be mažiausio sutrikimo.
Greičiausiai bus tokių, kurie vis tiek sakys: nesamonė, nes mes turim sutartis, patvirtinančias saugumą su savo partneriais, vien tai atgraso nuo bet kokiu ketinimų. Bet ar samonė būtų pulti valstybę, turinčią per 6 tūkstančius tankų, pusantro tūkstančių karinių lėktuvų, kelis šimtus karinių laivų bei keletą tūkstančių taktinių raketų, galinčių nešti trečią pagal dydį pasaulyje branduolinį arsenalą? Be viso to, ta valstybė turi patvirtintas sutartį su JAV, Didžiają Britanija ir Rusija, užtikrinančią jos saugumą. Tikrai būtų nesamonė, bet praėjo tik 20 metų, arsenalas surūdyjo arba buvo išardytas, o Ukrainą, dėl dosnaus sovietų palikimo, kažkada buvusią vieną kariškai pajėgiausių Europos valstybių, okupavo be šūvio! Kol kas dar tik dalį, tikėkimės.
Šventvagiška, bet Ukrainos puolimas turi ir šviesiąją pusę. Tai yra signalas mums. Signalas kažką nuveikti, rūpintis savo saugumu, peržiūrėti savo karines strategijas. Nes praeis šiek tiek laiko, ir visus vėl apims saugumo jausmas, o kitas signalas jau galime būti ir mes patys!