Didysis klausimas dabar – netgi ne tas, ar mus apgintų NATO ir Europos Sąjunga.
Ką darytų Lietuvos politikai, jei situacija taptų panaši į 1991-ųjų sausį? Ar 24 metus šalį valdžiusios partijos, jų lyderiai, politikos senbuviai, aukštų valdininkų armija nesusvyruotų? Ar sugebėtų gerai organizuoti gynybą visais frontais – informaciniais, ekonominiais, politiniais, o prireikus – ir kariniais?
Politika mūsų šalyje ne kartą buvo lyginama su prostitucija. Regis, daroma viskas, kad visuomenė patikėtų – viskas perkama ir parduodama. Netgi tokie dalykai, kaip laisvė ir tėvynė, jau nekalbant apie principus.
Valdžioje turime partijas, kurių lyderių nepalaidojo Rusijos šleifas. Šioje šalyje nuo Lietuvos teisėsaugos slapstėsi Viktoras Uspaskichas, įklimpęs į finansinių aferų liūną. Darbiečių lyderis, iš Archangelsko suvirintojo tapęs klestinčiu verslininku. Jam, suprantama, visiškai atsitiktinai, be Rusijos tarnybų įtakos, buvo patikėtas dujų tarpininko vaidmuo.
Darbo partijos pirmininko pavaduotojas Artūras Paulauskas, prieš dešimtmetį kalbėjęs apie Rusijos specialiųjų tarnybų įtaką V.Uspaskichui, dabar vardan karjeros klusniai šoka pagal pastarojo dūdelę. Kaip ir buvęs dešiniųjų premjeras Gediminas Vagnorius, persėdęs į antrą V.Uspaskicho pavaduotojo kėdę.
Kokius sprendimus gynybos klausimais priimtų Rolandas Paksas, kurį 2004 metais verčiant iš prezidento posto, išaiškėjo, kad artima jo aplinkos atstovė Renata Smailytė su Rusijos nusikaltėlių autoritetu Anzoriu Kikališviliu aptarinėjo tuomečio VSD vadovo Mečio Laurinkaus pašalinimą ir pastarajam skirtus mirtinus „bučinius“? Kuriam vadovaujant, R.Smailytės nurodymu Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas generolas Algimantas Songaila be eilės praleisdavo virtinę mašinų iš Rusijos, tarp jų – ir A.Kikališvilio draugelius? Kurio dosniausias rėmėjas buvo su karine Rusijos pramone siekamas, išimties tvarka Lietuvos pilietybę gavęs verslininkas J.Borisovas, neslėpęs, jog pavertė valstybės vadovą klusniu savo įrankiu?
Per kratą J.Borisovo namuose rastas rusų kalba planas „Strekoza“ („Laumžirgis“), kuriame dėstoma, kaip Lietuvoje kelti sumaištį, sudarant sąlygas R.Pakso liberalų demokratų partijai laimėti Seimo rinkimus.
Sugrįžę į valdžią paksistai, darbiečiai, Kremliui atvirai simpatizuojantys paleckininkai remia tautininkų organizuojamą referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams draudimo. Šūksniai “Briuseliui nepasiduosim!” sulaukia ir plataus Rusijos žiniasklaidos pritarimo – matote, kaip lietuviams negera Europos Sąjungoje.
Apie tariamas grėsmes dėl žemės suokiantys veikėjai per pustrečio dešimtmečio taip ir nesugebėjo sukurti energetinės nepriklausomybės.
Ir kairieji, ir dešinieji turi pripažinti – pasiekėme tarptautinį pripažinimą, bet neatsakingu elgesiu smarkiai pakirtome pasitikėjimą valstybe. Klesti kyšininkavimas, valstybės iždas tapo pinigų plovykla, įstatymų sargai iki ausų skendi korupcijoje. Abejingumas, nė lašo atsakomybės, nė kruopelės sąžiningumo – toks tvaikas jau daugelį metų sklinda iš valdiškų koridorių, nuodijantis visuomenės sąmonę.
Kokio dydžio kyšių debesis kasdien pakyla virš Lietuvos, jei vienas valdininkų korpuso narys, Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius sulaikomas dėl 40 000 litų kyšio? Ar tokie veikėjai, kaip šis, atsispirtų gerokai skalsesnėms Rusijos vilionėms?
Emigraciją ir neviltį dažnai lemia ne plonėjančios piniginės, o neteisingumo jausmas, kai matai, kad svarbius postus užimantys aferistai, garsiai šaukiantys apie patriotizmą, čia kitų sąskaita susikūrė sau rojų.
Kiekvienas blogas pavyzdys – tarsi naujas pjūklo brūkštelėjimas per nepriklausomos valstybės medį,lašas, įsiūbuojantis naują emigracijos bangą. Seimo narys Egidijus Vareikis ir Kauno vicemeras Vasilijus Popovas, užklupti girtutėliai, toliau darbuojasi tėvynės labui. Per sesijas į užsienį ilsėtis vykstantys tuntai parlamentarų toliau išrenkami ten, kur nesiruošiama keisti veltėdžiavimo papročių. Šimtai, tūkstančiai valdininkų įklimpę į finansines aferas. Už kiekvieną pareigūno krustelėjimą, už tai, kad valstybė jiems dabar moka algas, 1991 metais buvo sumokėta krauju. Argi to maža, kad jie kruopščiai ir dorai dirbtų?
Abejingumo smogas plinta ne tik iš valdžios įstaigų. Žiniasklaidos priemonės pernelyg retai rodo ir rašo apie tai, kas skatintų mylėti savo kraštą – laidas apie XIX amžiaus knygnešius, lietuvių kovą dėl išlikimo XX amžiuje, partizanų pasipriešinimą, savanorių mūšius, Nepriklausomybės paskelbimą, sovietmečio disidentus, pogrindžio veiklą, pagaliau – gerus dabarties darbus, nesavanaudiškos pagalbos žmogui atvejus, visiškai užgožia tokie pokvailiai šou, kaip „Radži ieško žmonos“.
Rusiška kultūra iš komercinių kanalų milžiniškais srautais sklinda netgi per Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, o Sausio 13-ąją parodomos tik trumputės ištraukos, kai tarp beginklių žmonių sukiojasi raudonarmiečių tanko vamzdis.
Daugeliui jaunuolių geriau žinomos Natalijos Bunkės skyrybos nei svarbios šaliai datos ar jai nusipelnę žmonės – vienas, laidoje „Klausimėlis“ kamantinėjamas, ką girdėjo apie Maironį, atkirto, jog neseniai sugrįžo iš Vokietijos, todėl apie paskutinius įvykius neinformuotas.
Nežinančiais istorijos, pasimetusiais vertybėse žmonėmis lengviau manipuliuoti, įpiršti jiems mintį, kad tarybiniais laikais buvo geriau nei nepriklausomoje Lietuvoje, juolab, kai politikai savo neatsakingu elgesiu gerokai sumenkino patriotizmo sąvoką.
Nepaisant pakirsto pasitikėjimo valdžia, visuomenė susitelktų – iškilus realiai grėsmei, parlamento ginti ateitų ne mažiau nei 1991-ųjų pradžioje.
Bet ar tiems, kurie sėdi prie šalies vairo, pakaktų ryžto priešintis? Labai norėtųsi išgirsti vieną nuoširdų „taip“ nei ilgas, nugludintas biurokratines frazes.
Pareigūnams, kurie dar ne visiškai susipykę su sąžine, vertėtų suprasti dabartinės situacijos svarbą. Kurti valstybei, o ne siauram žmonių ratui naudingus įstatymus. Sąžiningai tirti bylas. Nustoti imti kyšius. Sugriežtinti atsakomybę už korupciją, neteisėtą praturtėjimą, prasikaltusiems neleidžiant mažiausiai 3 metus dirbti valstybės tarnyboje.
Palengvinti apkaltos Seimo nariams procedūrą, kad nereikėtų kaskart kreiptis į Konstitucinį teismą. Rūpintis kuo greitesniu biokuro katilinių įrengimu. Atnaujinti susitarimus dėl skalūnų dujų žvalgybos, statyti tarptautinį elektros tiltą, nepriklausantį nuo Rusijos.
Kiekvienas blogas valdžios veiksmas kenkia ne tik jos prestižui. Stipriai tvojama ir valstybės įvaizdžiui šalies viduje. Elkimės taip, žmonės ja nenusiviltų, nes tada būtų tik sunkiau priešintis kareiviškų aulinių iš Rusijos antplūdžiui.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
