Aš pati mokykloje buvau visai ne išgirta pirmūnė. Variau tvirtais trejetais. Dažnai praleisdavau pamokas, nes reikėjo padėti mamai prekiauti turguje. Neturiu nei ypatingo išsilavinimo, nei raudono diplomo. Ištekėjau irgi ne už dešimtukininko – mano būsimas vyras buvo visų mokytojų nurašytas kaip beviltiškas.
Ir ką gi? Prabėgo beveik 25 metai nuo tada, kai baigėm mokyklą.
Aš turiu savo verslą, kurį pradėjau nuo nulio. Atidariau grožio studiją. Samdau dvi mergaites, sukūriau jaukią aplinką ir moku algas. Taip pat ir mokesčius valstybei. „Nurašytas“ vyras garaže išrinkinėjo, tvarkė mašinas, nes turi ir turėjo auksines rankas ir gerą nusimanymą apie techniką. Dabar jis turi savo servisą, tegul ir nedidelį, bet nešantį stabilų pelną. Klientų jam netrūksta.
Sūnus, apšauktas tinginiu, namie yra apkrautas darbais – kasa daržus, kapoja malkas, tvarko mūsų sodybos aplinką, o kai turi laiko, padeda tėvui prie mašinų. Nuo trylikos metų neima iš mūsų nei cento, viską užsidirba pats - ir maistui, ir rūbams. Niekada darbo nesikratė ir neatsikalbinėjo. Yra labai darbštus, apsukrus ir protingas. Dabar jam šešiolika ir jis jau turi nuosavų santaupų. Į dvyliktą klasę jį leisti nematau prasmės, vaikas pasirinko specialybę ir tikrai gyvens ne prasčiau nei auklėtojos išgirti dešimtukininkai.
Turiu pakalbėti ir apie mūsų buvusios klasės pirmūnes ir pirmūnus, kuriuos visi mokytojai vos ne ant rankų nešiojo. Prabėgo tiek metų, o nieko gero iš jų neišėjo – vienas tvarko popieriukus seniūnijoje, kita stojo, neįstojo, kurį laiką dirbo kasininke, o tada visai prasigėrė. Nė vienas nesugebėjo nei iškilti, nei pasiekti gyvenime kažko, ką rodytų per žinias ar apie juos visi žinotų. Viena, buvusi pati protingiausia, dirba mokytoja. Kai paskutinį sykį matėmės, skundėsi kaip nekenčia savo darbo ir bukų mokinių. Buvau pakraupusi – juk baigė mokyklą sidabro medaliu. Mokėsi daug geriau už mane, įstojo į vokiečių kalbą, o dabar atrodo dešimt metų vyresnė ir yra nelaiminga.
Tie, mokykloje gaunami dešimtukai, dar neįrodo, kad vaikai yra vertesni už kitus. Dabar yra kitų savybių, kurias gimnazijose turėtų lavinti ir atkreipti dėmesį, ne tik į balus. Į tai, ar vaikas yra apsukrus, ar turi verslininko gyslelę. Nors kas tai pastebės, kai verslumą gimnazijoje dėstė moterėlė, pati vos sudurianti galą su galu. Ko ji galėtų išmokyti vaikus? Kokių finansinio gyvenimo pagrindų, kai pati jų nežino?
Mes gyvename daug tvirčiau nei mano buvę klasiokai – turime geras pajamas, esame darbštūs ir turim gyvenimo patirties. Pasistatėm namus, nusipirkom neblogas mašinas, ir mums nereikia skaičiuoti centų. Galim sau leisti ir atostogas Ispanijoje, ir dvi savaites Palangoje, kur, kaip patys žinot, dar brangiau nei užsienyje.
Pratinam savo vaikus prie darbo nuo mažens ir auginam juos tikrai ne tinginiais. Norėjau aš auklėtojai pasakyti, kad balai, gauti mokykloje, dar nieko neįrodo. Tai gyvenimas parodys, kas ko ir kiek vertas. Ar atmintinai kalantys vaikai, neturintys gyvenimiško gudrumo, ar dvejetukininkai, kurie turi tokią savybę. Nes, kaip dabar galiu matyti, yra būtent taip – iškyla ir gerą ateitį savo vaikams užtikrina ne tie, kurie geriausiai mokėsi, o tie kurie buvo geriausi, nors mokytojai to ir nepastebėjo.
Gal ir jūs mokykloje nežibėjote gerais pažymiais, tačiau pasiekėte daugiau nei jūsų klasės pirmūnai? O gal priešingai - tik pastangos mokykloje ir nulėmė, kad turite gerą darbą, tvirtą pagrindą po kojomis, esate laimingas? Pasidalykite savo istorija. Jų laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
