Valstybinė institucija Lietuvos kino centras vieną garsiausių lietuvių filmų suskaitmenino, kitais žodžiais tarus, kino juostą perkėlė į modernesnį - skaitmeninį formatą. Tai turėtų reikšti, kad penkiasdešimties metų filmą dabar kiekvienas galėtų pamatyti daug geresnės kokybės.
Tiesa, tam, kad darbas būtų atliktas kuo kokybiškiau, reikėjo atrasti ir mažiausiai laiko paliestą kino juostą. Pastaroji neva buvusi Rusijoje, tad Lietuvos kino centras ją ir įsigijo iš Rusijos valstybinio kino fondo „Gosfilmofond“. Suskaitmeninus vieną žymiausių Lietuvos filmų, buvo surengta oficiali jo peržiūra, kurioje dalyvavo šalies kino grandai, specialistai ir prie filmo kūrimo prisidėjusieji.
Rezultatas toks, kad dauguma peržiūroje dalyvavusių, ypač filmo kūrėjai, liko nemaloniai nustebinti to, ką pamatė ekrane. Nekasdieniai jausmai turėjo aplankyti ir „Niekas nenorėjo mirti“ operatorių Joną Gricių, pamačius, kad juosta visai nesutvarkyta, kadrai šokinėjo, vaizdas išblukęs, jame pilna šiukšlių. Nejučia kilo klausimas, kodėl filmas pristatytas nesutvarkytas?
Turbūt sutiksite, kad buvo galima pasikalbėti su kino filmo kūrėjais, kaip jis buvo filmuojamas, koks apšvietimas buvo, ką tuo norėta parodyti, kokį efektą sukurti? Todėl kyla klausimas: kam reikėjo abejotinos kokybės filmo juostą pirkti iš Rusijos? Juk ne ką blogesnės kokybės turėjo ir pati Lietuva. Toli ieškoti nereikia, pavyzdžiui, LRT mediatekoje patalpintas „Niekas nenorėjo mirti“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
