„Aš, Valentinas Jarovojus, pataisos namuose geriau žinomas pravarde Špikis, atlieku bausmę už dvi nusikalstamas veikas. Viena iš jų yra priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, t.y. vagystė įsibraunant į patalpą, bei sunkus nusikaltimas – reketas, panaudojant fizinę prievartą.
Už šias padarytas nusikalstamas veikas skirta galutinė subendrinta bausmė – 6 metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Esu atlikęs jau 5 metus paskirtos bausmės. Turiu vidurinį išsilavinimą. Atlikdamas bausmę supratau, kad darant nusikaltimus gali iš esmės susigadinti likusį gyvenimą, kad neverta dėl kelių šimtų ar tūkstančių litų. Po to tenka atlikinėti bausmę po kelerius metus ir ilgiau pataisos namuose ir taip sugadinti gyvenimą.
Kad ir šiais laikais yra naikinama subkultūra pataisos namuose, įrengiami centrai, kurių taisyklės draudžia kriminalinę subkultūrą, tačiau vien pataisos namų aplinka pakeičia žmogų visiškai. Dažniausiai - tikrai ne į gerąją pusę.
Tenka daug pačiam su savimi dirbti, kad pataisos įstaiga būtų naudinga ir pakeistų paties mąstymą, elgesį į gerąją pusę. Jei gyvenime bus galimybė jaunam žmogui patarti, kokį gyvenimą rinktis: ar kriminalinį gyvenimą, ar gyvenimą dirbant legaliai, kad šiuo metu Lietuvoje ir prastai apmokamą, tai patarčiau tik viena - geriau uždirbti tūkstantį litų ir gyventi laisvą gyvenimą, nei darant nusikaltimus ir gerai gyventi, bet trumpai. Tai galėtų patvirtinti ir mano brolis, kuris, deja, šiuo metu jau miręs, kuris gyvenimą iškeitė į gerą, bet trumpą.
Atliekant bausmę praradau brolį, kuris nužudytas, ir patį brangiausią kiekvienam žmogų - mamą. Netekus brangiausių žmonių buvau palūžęs ir nebemačiau gyvenimo prasmės, tačiau likę man artimi žmonės padėjo atsistoti ant kojų, privertė susimąstyti apie gyvenimą, kad jį reikia keisti ir atlikus bausmę. Pradėti doro žmogaus gyvenimą.
Supratau, kad tai turiu padaryti dėl likusių brangiausių žmonių - sesers, jos dviejų vaikų, pusbrolio bei brolių, kurie mane palaikė visada, kai buvo sunku. Be jų būčiau palūžęs. Už tai jiems esu labai dėkingas. Supratau, kad jie man brangiausi ir reikalingiausi.
Taip pat turiu didelį palaikymą iš būrio viršininko R.Zakso ir psichologinės tarnyboje dirbančių psichologų, A.Karpavičiūtės ir kt. Šį faktą jau sakau ne vien nuo savęs, o drąsiai galiu teigti, jog nuo visų būrio nuteistųjų. Aišku, šiuo atveju galėčiau pabrėžti ir tai, kad kalbant apie mūsų būrio viršininką bei paminėtą psichologą, tai apibūdinant juos galėčiau drąsiai pavartot posakį: „Kad ir būdamas geriausiu, visiems geras nebūsi“.
Aišku, būna visokių situacijų, tačiau visada randame kompromisą. Tiek būrio viršininkas, tiek psichologė stengiasi visada dėl mūsų, kaip tėvai pataria sunkiom akimirkom, ar iškilus kokioms problemoms, visada suteikia antrą šansą pasitaisyti patiems, pamąstyti. Ką blogo padarom, leidžia mums patiems šias klaidas ištaisyti.
Pataisos namuose kasdienybė monotoniška, tačiau visada randame kuo užsiimti, t.y., sugalvojam laiką „užmušti“ prie šaškių, šachmatų ar nardų lentos bei stalo teniso. Savaime suprantama, ir lauko žaidimai, futbolas, krepšinis, tinklinis...
Taip pat dalyvaujam rengiamuose užsiėmimuose, konkursuose bei renginiuose“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
