Vienos viešai publikuojamos įmonės finansinėje ataskaitoje galima surasti atlyginimų vidurkius pagal darbuotojų kategoriją: darbininkas, specialistas ar vadovas. Darbininko vidutinis atlyginimas neatskaičius mokesčių, per 2013 m. buvo 2751 Lt, specialistų – 3896 Lt, vadovų – 8743 Lt. Skirtumas tarp vadovų ir darbininkų atlyginimų yra 3 kartai, kas atspindi sveiką atsakomybių pasiskirstymą.
Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis darbo užmokesčio dydis Vilniaus miesto savivaldybėje 2013 m. buvo 2629,35 Lt, vidutinis atlyginimas Lietuvoje per 2013 m. buvo 2282,85 Lt. Taigi ar darbuotojas dirbdamas monotonišką, dažniausiai prie gamybinės linijos, daug sugebėjimų nereikalaujantį darbą, turėtų būti patenkintas gaudamas 2751 Lt (neatskaičius mokesčių) atlyginimą? Žinoma, kad ne!
Vykdytos minėtos įmonės apklausos duomenimis 76 proc. darbininkų nurodė, kad gaunamas atlyginimas neatitinka atliekamo darbo sudėtingumo bei 60 proc. respondentų teigia, kad atlyginimas negali patenkinti jų poreikių. Kiek reikia, kad piemuo ir avys būtų sočios? 17 proc. darbuotojų nurodė, kad užtektų apie 2600 Lt (beje, daugelis tiek ir gauna) bei 63 proc. tikimasis atlyginimas turėtų būti 3289,47 Lt – 4605,27 Lt. Ar logiška?
Brolybė lygybė, tačiau tokio dydžio atlyginimus gauna inžinieriai, technologai ir t.t. Ar žmogus su išsilavinimu ir keldamas žymiai daugiau atsakomybės turi gauti tiek pat? Jeigu jau gyvename kapitalistinėje visuomenėje, tai daugelis sutiksime, kad toks modelis nebūtų teisingas.
Nagrinėjamos įmonės atlyginimų vidurkis yra žymiai aukštesnis nei Lietuvos pagal visas darbuotojų kategorijas įskaitant žemiausios grandies darbininką, tačiau pasitenkinimas toks pat kaip ir gaunant minimalias algas kitose įmonėse. Tai kur yra pasitenkinimo riba?
Priežastys? Darbo sudėtingumas, apimtis, krūvis, intensyvumas, sunkus fizinis darbas, viršvalandžiai (beje, apmokami), kenksmingos darbo sąlygos ir t.t. O dirbant fizinį darbą ar dažnai protinį nepasikartoja panašios priežastys? Reikia suprasti, kad dažnu atveju darbdavys ir darbuotojas, yra viename fronte ir atlyginimai lygiagrečiai didėja abiems pusėms, turint omenyje, kad didžioji dalis pelno skiriama tolimesnėms investicijoms, po kurių gyventi visiems bus geriau.
Šiuo atveju darbuotojai turėtų nusileisti ir susivokti, kad galbūt be reikalo grūmoja, tačiau darbdavys, nekeldamas atlyginimo dydžio arba darydamas tai minimaliai gali motyvuoti darbuotojus labiau nei pakeldamas. Kokiu būdu?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
