Mūsų, darbuotojų, dirbančių galerijose dėka, buvo išgelbėta ne vieno lankytojo gyvybė, pavyzdžiui, žmogui, kuriam tik įžengus pro duris sustojo širdis. Yra buvęs atvejis, kad po mūsų suteiktos pagalbos net kelios pirmosios pagalbos brigados, atvykusios į įvykio vietą po dviejų minučių, nebegalėjo išgelbėti iš Kanados atvykusio svečio. Nesu medikė, bet tikrai žinau, ką reikia daryti kritinėse situacijose.
Bet grįžkime į tą dieną, kai Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčioje nusišovė žmogus. Jau buvo praėjusios kelios minutės po įvykio, kai aš, sužinojusi, kas atsitiko, suradau žmogų be gyvybės ženklų, gulintį prie šventoriaus. Patikrinus pulsą buvo aišku, kad žmogus nekvėpuoja ir kad reikalingas širdies masažas.
Pavertus žmogų ant nugaros, pasipylė kraujas iš krūtinės ir tokiu atveju reikalingos guminės pirštinės, kad būtų išvengta tiesioginio kontakto su krauju. Bet bažnyčia neturi ne tik pirštinių, bet net ir pirmosios pagalbos vaistinėlės. Teko laukti tik paramedikų atvykimo, kurie pasirodė dar po poros minučių. Išgelbėti žmogų galimybės labai mažos, jei širdis nemasažuojama daugiau nei tris minutes. Atvykusi pagalba atrodė ne mažiau pasimetusi nei trys kunigai, kurie tai laikė mišias, tai sustojo nežinodami, ką daryti toliau. Matyt, sprendimas buvo priimtas žmogų gaivinti, nes netrukus buvo pradėtos lašinti lašelinės ir atneštas aparatas dirbtiniam kvėpavimui daryti. Aparatas atrodė skirtas širdį masažuoti iš nugaros pusės, nes žaizda buvo krutinės srityje, tai paruošti jį darbui užtruko dar kelias minutes.
Tokį mechaninį aparatą Anglijoje naudoja vietose, kur paramedikai negali greitai pasiekti nukentėjusiųjų. Paprastai greitojo reagavimo brigados turi defibriliatorius, labai protingus aparatus, kurie patys priima sprendimus, ar žmogui reikalingas šokas, pirmiausia ištiriant, ar yra širdies ritmas, esant net mažiausiam širdies virpesiui aparatas nesuveiks.
Defibriliatorius Londone yra kiekvienoje traukinių stotyje, oro uostuose, sporto ir koncertų salėse ir daugumoje viešųjų įstaigų. Mūsų muziejuje jų yra net keli ir jie yra atvirose vietose, kad kiekvienas galėtų jį panaudoti.
Kaip minėjau, jie labai protingi ir nesunku naudoti, nes tik atidarius aparatą yra duodamos visos instrukcijos, ką reikia daryti. Defibriliatoriai pas mus išdėstyti atstumu, kad būtų pasiekiami ne vėliau kaip per 3 minutes ir kiekvienas asistentas, dirbantis galerijose, žino šaukinį per radijo siųstuvus ir žino, ką daryti, ištikus kritinei situacijai. Bet grįžkime į Marijampolę. Taip praėjo gal 10 minučių, kai pagaliau buvo pradėta masažuoti žmogaus širdis - 30 mechaninių judesių ir du deguonies padavimai į burną su plastmasine kauke. Taip gaivinamas žmogus apie 20-30 minučių taip ir neatsigavo. Kažkieno mylimas, kažkam brangus, gal pasimetusi siela taip ir nebuvo išgelbėta. Neverta ieškoti kaltininkų, bet pasimokyti iš šitos situacijos tikrai reikėtų. Pirmosios pagalbos vaistinėlės kiekvienoje viešojoje įstaigoje turėtų būti privalomos. Modernia technika, kaip defibriliatorius, turėtų būti aprūpinta bent viena greitosios pagalbos brigada kiekvienam Lietuvos mieste.
Lietuvai didelė prabanga prarasti net ir vieną gyvybę. Gerumu, užuojauta ir malda, kurią parodė paprasti žmonės, šildė rankas jau mirusiam žmogui ir tuo pat metu prašydami Dievo malonės vargšeliui, mes gyvybių juk neišgelbėsim.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
