Lietuvių išmintis byloja: vaikai – vargai, tačiau be vaikų negerai. Teko augti kaime gausioje šeimoje. Tais laikais, apie vaikų auklėjimą buvo galvojama kitaip nei dabar. Tėvai daug dirbo, todėl vaikams nebuvo paliekama jokių teisių. Tik aklas paklusnumas. Pagrindinė auklėjimo priemonė buvo „beržinė košė“. Jos neretai tekdavo paragauti ir nepelnytai.
Kartą sekmadienį tėvai ir seneliai išėjo į bažnyčią. Namuose likome trys broliai. Man, vyriausiajam, buvo 6 metai. Jaunesni broliai ėmė ir apgraužė jaunos obelaitės, kuri buvo pasodinta prie pat namo, kamieną. Aš net nepastebėjau, kada jie taip, tarsi kiškiai, pasidarbavo. Grįžęs iš bažnyčios tėvas atkaršė man kailį. Žinoma, buvo skaudu, nes nesijaučiau kaltas. Niekas man nesakė, kad prižiūrėčiau brolius, nes mane patį dar reikėjo prižiūrėti.
Laikai keičiasi. Kinta ir žmonių požiūris į jaunosios kartos auklėjimą. Tai natūralu. Kalbėti apie vaiko auklėjimą diržu dabar jau nerealu. Yra daug kitų priemonių. Pirmiausiai, vaikų auklėjimas - abiejų sutuoktinių pareiga. Tik po to prie to proceso prisideda auklės (naminės ir darželinės) bei mokyklų pedagogai, kuriems tenka nesėkmingai taisyti tėvų klaidas. Sutuoktiniai privalo įsisąmoninti, kad niekuomet negalima ginčytis vaikų akivaizdoje dėl jų auklėjimo. Metodikas reikia suderinti jiems negirdint. Svarbu abiem būti nuosekliems. Girti ar bausti reikia teisingai ir kiek įmanoma vienodai.
Abu sutuoktiniai privalo sutarti, koks elgesys su vaikais pageidaujamas, o koks nepriimtinas. Jeigu tėvas ar mama išsakė vaikui savo poziciją, o šis prieštarauja, ramiai dar kartą reikia išdėstyti savo poziciją ir pasiekti, kad vaikas įvykdytų tai, ko iš jo reikalaujama. Greito rezultato tikėtis sunku. Už pageidaujamą elgesį vaiką būtina pagirti.
Pastovumas, nuoseklumas, atkaklumas ir reiklumas šiuo atveju turi būti pagrindinės tėvų priemonės.
1-4 metų vaikams pasitaiko isterijos priepuoliai, kurių metu vaikas ima rėkti, mosuoti rankomis, trypti kojomis, kristi ant žemės. Tokius priepuolius sukelia nusivylimas kažkuo, vaiko savarankiškumo apribojimas, nuovargis, jeigu vaikas kažko negauna, arba jam pritrūksta dėmesio. Geriausia „ožiukams“ užbėgti už akių: nesivesti į parduotuvę jei vaikas pavargęs ar išalkęs, padėti jam kažką padaryti, sumeistrauti, paskaityti linksmą pasakėlę.
Tačiau jeigu isterija jau įvyko, nereikia isterikuoti pačiam. Galima nukreipti vaiko d4mesį nuo objekto, dėl kurio jis isterikuoja, į kitus malonius objektus ar reiškinius. Jeigu vaikas isterikuoja, norėdamas atkreipti dėmesį, reikia stengtis isterijos „nepastebėti“. Kartais ne pro šalį palikti vaiką trumpam vieną „atvėsti“. Kai kada pakanka atsitūpti šalia ir, žiūrint vaikui į akis, ramiu, įtaigiu balsu jam paaiškinti. Neužmirškime, kad vaikas - individas, todėl kiekvieną reikia skirtingai auklėti. Reikia rasti „raktą“ į jo širdį. Tik tuomet jus lydės sėkmė.
Tačiau šiame jauname amžiuje ne „ožiukai“ didžiausia problema, o nuolatinė tokio mažylio priežiūra. Niekuomet nevalia jo palikti be priežiūros nei akimirkai. Štai per Velykų šventes tvenkinyje nuskendo poros metukų vaikas. O kiek mažylių apsipila karštu vandeniu ar padega namus? Tokių atvejų Lietuvoje - e vienas ir ne du. Tai neatsakingo, nusikalstamo tėvų elgesio rezultatai.
Natūralu, kad auklėjimo pagrindas turi būti dvasinis ryšys su vaiku ir meilė. Be to elgesys turi būti ryžtingas, sąžiningas ir draugiškas. Turi būti aiškiai išdėstytos pasekmės ir nepriimtino elgesio atveju, jų turi būti griežtai laikomasi. Bausmė (ne fizinė) turi atitikti netinkamo elgesio laipsnį. Jeigu vaikas elgiasi netinkamai, su juo bendrauti reikia draugiškai, nesinervinant, be emocijų, tačiau griežtai. Jam reikia duoti suprasti, jog susilauks tinkamo atlygio už netinkamą elgesį. Labai svarbu bendraut su vaiku kaip su sau lygiu, jį paskatinant ir, esant reikalui, draugiškai kritikuojant.
Fizinės bausmės - ne išeitis. Pirmiausia, tas, kuris muša vaiką, tarsi jaučiasi bejėgis prieš vaiką, nes nesugeba jo suvaldyti, nežino kaip reikia su vaiku kalbėti, kad anas jo klausytų. Ta situacija panaši į kai kurių suaugusių bendravimą. Kuomet vienas iš jų į žodžius reaguoja kumščiais. Tai – akivaizdus silpnumo požymis. Jo argumentas - ne žodis, o jėga.
Visi vaikai iš prigimties bando peržengti jiems nustatytas ribas ir dažnai nepaklūsta. Jie domisi, tyrinėja aplinką. Paklusnumas priklauso ir nuo įgimtų savybių, nuo jo charakterio. Aklėjant geriausia laikytis aukso vidurio. Dėl per daug griežto bendravimo vaikai gali tapti uždari, griežti, nedvasingi. Paauglystėje jie gali maištauti, bėgti iš namų arba net nusižudyti. Tokiu atveju kalbėti apie vaikų meilę tėvams beprasmiška. Dažniausiai jie tokių tėvų nekenčia. Tuo tarpu per daug nuolaidžiaujant, tėvai susiduria su vaiko kaprizais, užgaidomis. Šeimoje ima diktuoti ne tėvai, o vaikas. Dažniausiai taip pasitaiko tose šeimose, kur tėra tik vienas vaikas.
Auklėdami vaikus tėvai neišvengia ir klaidų. Yra manančių, kad vienas auklėjimo būdas tinka visiems. Anaiptol. Auklėjimo metodika priklauso nuo vaiko amžiaus, jo temperamento ir daugybės kitų aplinkybių. Augant vaikui, keičiasi ir metodai. Kartais ir persistengiama. Neretai tėvus erzina aktyvus vaiko elgesys. Aktyvumas daugeliui vaikų natūralus dalykas. Trečias kraštutinumas – nepakankamos pastangos. Jeigu vaikas blogai elgiasi, jo auklėjimas neturi būti šiurkštus, tačiau bausmė turi būti efektyvi ir neišvengiama. Bet kokio amžiaus vaikus labai efektyviai veikia paskatinimų atėmimas.
Patiems mažiausiems didžiausia bausmė yra sumažėjęs tėvų dėmesys. Vyresniems galima apriboti jų mėgstamų užsiėmimų (TV žiūrėjimas, žaidimai kompiuteriu, išėjimas susitikti su draugais) laiką. Negalima riboti to, kas susiję su saviraiška ir gyvybiškai būtina (sportas, piešimas, maistas). Vyresniems kaip 5 metų vaikams veiksmingos bausmės, susijusios su fizine veikla (kilimų siurbimas, sniego valymas, gėlių ravėjimas ar laistymas).
Šiuo atveju bausmės prasmė yra palengvinti vaikui kaltės jausmą. Jis žino, kad pasielgė blogai ir pats nori būti nubaustas. Fizinio darbo metu vaikas tiesiog fiziškai „nusikrato“ kaltės jausmo. Tokia bausmė duoda dvejopą rezultatą. Apart minėto poveikio, ji dar skatina ir pratina vaiką atlikti naudingą darbą. Neretai tenka stebėti tėvelius, kurie savaitgalį atvyksta su vaikais į sodą. Patys jie sulenkę nugaras aria kaip arkliai, o vaikai siaučia ne tik po savo, bet ir po kaimynų sodus. Tikėtis, kad tokios atžalos įpras dirbti, beviltiška. Su laiku tėveliai supras, kad išaugino tinginius, tačiau jau bus šaukštai po pietų...
Sunkiausias periodas – paauglystė. Ypač tiems tėvams, kurie vaikus auklėjo neteisingai, jiems skyrė mažai laiko. Vaikai, tame tarpe ir paaugliai, turi būti pilnateisiai šeimos nariai. Jie turi dalyvauti visuose šeimos renginiuose, išvykose į gamtą ir kelionėse. Puiku, kuomet motina dukrai, o tėvas sūnui išaiškina lytines problemas ir tuos pavojus, kurie gresia nuklydus iš doros kelio.. Tačiau tuos dalykus ne visi tėvai išmano, o mokykla pateikia labai nevykusiai. Ne mažiau svarbu paaiškinti apie nikotino, alkoholio ir narkotikų žalą. Žinoma, jeigu pats tėvas rūko ir be saiko geria, toks aiškinimas sūnui bus bevaisis. Vaiką auklėti reikia asmeniniais pavyzdžiais. Tėvų elgesį vaikai mėgdžioja nuo pat mažumės.
Svarbu prisiminti, kad pyktis auklėjant vaikus – blogas pagalbininkas. Jeigu žmogus negali su emocijomis susitvarkyti pats, būtina kreiptis į psichoterapeutą. Tuomet bus geriau ne tik jam, bet ir jo vaikams.