Ta pati tendencija visur – bankas net sekmadienį sureaguoja į viešą prašymą pasiūlyti geresnį servisą nei fail‘inančio konkurento, prekybos centras už pradinukiškai „iPhone“ sumeistrautą alternatyvią reklamą paskatina simbolišku suvenyru, A.Mamontovas teminėje „Facebook“ grupėje lyg senas draugelis pataria kokią gitarą pirkti.
Vieniems į šiuolaikinį stiliuką pataikyti pavyksta iš intuicijos, kitiems reikia specialistų pagalbos. Koks skirtumas, svarbu rezultatas. Visgi panašu, kad dalis jaunų vietinių prekės ženklų augintojų savo kalbos padargais kapoja taip kaip pavyksta. Minėtosios intuicijos nėra, pagalba iš šono per skysto kalibro, arba tiesiog jos nėra.
Štai mergiotė daro rankines. Visai kietas reikaliukas – atrodo dailiai, pavadinimas įsimena, kokybė iščiupinėta rankomis. Ir pyst, klientas deda diss‘ą straipsnio pavidalu – neva rankenos jau siekia žemę, už skundą buvo išspirta iš „Facebook“ puslapio ir niekas net nesivargina sutvarkyti „broko“ (jei atvirai, panašu, kad su tuo maišioku statybose cementas buvo nešiotas, bet argi tai svarbu).
Reikia reakcijos. Prekeivė išspjauna kontora argumentinį šūvį. Tekstą sukala punktais – taip sakant, aš čia beletristikos nevarysiu, konkrečiai ir aiškiai. Kažkur straipsnio įsibėgėjime viešas pagrasinimas teisininkais, pasirodo sąvokos „savaime suprantama“, na, ir keletas pasigyrimų savo profesionalumu (nemokamas reklamos plotas juk). Aj, dar, pakalbinamos kelios žvaigždutės – jei jau jos sako, kad mes kietos, tai visiem kitiems patylėti. O, vau!
Diskusija persikėlė į „Facebook“. Ten, kaip supratau, gamintojos trina labiausiai iš kantrybės vedančius komentarus, leidžiasi į požemines diskusijas su atsitiktiniais žmonėmis ir vis pakartoja – probleminės situacijos mums ne bėda; broko čia tiesiog niekada nebūna. Spalvinei gamai pastiprinti, štai pirma pasitaikiusi pardavėjo diskusijos citata: „nuo visko žinojimo ir buvimo teisiam – vaistų nesurasime, diskusijos toliau tęsti šia tema neketiname.“
Įdomu ar moterytės pusę minimalaus atlyginimo už sietkikę pakloja vien dėl to, kad ji tokia jau žiauriai nerealiai tobula? Esu įsitikinęs, kad ne. Be unikalumo ar vienetiniškumo visi lyg vieno nori malonaus bendravimo. Nusipirkčiau marškinėlius kokioje skylėje, kitą dieną prie manęs prišoktų mergiotė ir paklaustų „ei, ar tik ne tu vakar pas mane šią drapaną pirkai – žiauriai gražiai atrodo“, tai jaučiu daugiau niekur, tik ten, ir rengčiausi.
Pliurpalai pliurpalais, bet juk galėjo pakeisti skundikei tas prakeiktas rankenas. Tuomet visiems naujiems modeliams prisegti mini instrukciją – kaip prižiūrėti ir ką pridirbus nebegalios garantija. Prasiųsti pranešimą spaudai su laiminga suremontuota rankinukų dremžėjos nuotrauka. Pajuokauti, kad galvojame apie naujo modelio, su lengvai keičiamomis dalimis gamybą ir prie jo visiems pridėsime atsarginių odos gabalų. Ir taip, dar kokį vaizdo klipą susukt, kuriame demonstruoja kaip šį daiktą tampo du kartingai ir net po to jis vis dar geriau atrodo nei viešai išpublikuotose broko nuotraukose.
Bet gal gerai taip, kaip yra. Geriausiai išmoko praktika. O verslas juk tik iš dešimto karto sėkmingai užsikuria.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
