Esu jauna mama, mano vaikeliui greit bus metukai. Ir nėštumas, ir gimdymas buvo labai sėkmingi, turiu sveiką dukrytę, kuri auga lyg ant mielių, mylintį vyrą, jaukius namus ir vis tiek jaučiuosi nelaiminga.
Galbūt esu suklaidinta mitų apie motinystę? Kai laukiausi, prisiklausiau tiek ir tiek apie tai, koks laimingas ir šviesus man bus šis laikotarpis, laukiau jo su džiugesiu ir viltimi, o dabar esu morališkai ir fiziškai sužlugdyta. Motinystė tikrąja to žodžio prasme veda mane iš proto.
Net būdama paskutiniame nėštumo etape, ties starto linija, sugebėdavau prisižiūrėti, pasilepinti, o dabar žiūriu į veidrodį ir matau ten atsispindinčią kūtvėlą, kuriai verkiant reikia kapitalinio remonto.
Namų sienos mane slegia, lauke ne ką geriau. Suku ir suku tuos pačius ratus su vežimuku, tais pačiais šimtą metų vaikščiotais maršrutais, po tą patį pušynėlį ir mintys visai nelinksmos.
Aš labai myliu savo dukrytę, tačiau jaučiuosi taip, tarsi pati po truputėlį mirčiau – dabar suvokiu, kad visos mano svajonės, lūkesčiai ir viltys ambicijos ir perspektyvos atidedamos neapibrėžtam laikotarpiui. Atsirado ne tik naujų rūpesčių, atsirado ir daugybė naujų siaubingų baimių, su kuriomis vos pajėgiu susitvarkyti.
Baiminuosi, kad dukrelei atsitiks kas nors blogo, kad ji susirgs, susižeis... Naktį keliuosi po kelis kartus, vien patikrinti, ar ji kvėpuoja. Taip pat atsirado netikrumas dėl ateities, pradėjau paniškai skaičiuoti pinigus, vis atrodo – nesugėbėsime išlaikyti savo vaiko ir tada viskas žlugs.
Praktiškai visą dieną darbo dienomis, o dažnai ir savaitgaliais (vyras labai daug dirba, nes motinystės pašalpa nėra didelė) esu praktiškai viena. Anksčiau dažnai susiskambindavau su draugėmis ir mama, kuri gyvena užsienyje, bet kam įdomios tos pačios kalbos apie tai kaip auga vaikas ir kiek košės jis suvalgė?
Jaučiuosi kaip niekam neįdomi, savame pasaulyje užsisklendusi perekšlė, kuri tik kvaksi ir kvaksi... Jaučiuosi neįdomi net savo vyrui. Jis grįžta iš darbų, o ką aš galiu jam papasakoti? Apie ką kalbėti? Apie dukrytės priežiūrą? Juk daugiau nieko nedarau, tik rūpinuosi vaiku ir tiek. Aš jau net pati sau nebeįdomi.
Žinoma, dukrelė yra didelis mano džiaugsmas ir rūpestis, jos neatsisakyčiau jokiu būdu, bet nežinau, kaip ištrūkti iš uždaro rutinos rato. Patikėkite, bandžiau daug ką – ieškojau bendraminčių internete, tačiau kitos mamos mane tik verčia jaustis bloga mama. Vis atrodo – jaučiuosi ne taip, kaip turėčiau, viską darau neteisingai, nes nesvaigstu nuo savo motinystės kaip nuo kokių narkotikų.
Taip pat bandžiau sportuoti, bet viena namuose greit pristigau motyvacijos, pasidarė mirtinai nuobodu. Skaityti aš nemėgstu, o ištrūkti iš namų galiu daugiausia vieną kartą per mėnesį, ne dažniau. Ir tai ilgai neištveriu – palieku dukrelę vieną, su tėčiu ir po valandos parlekiu namo, nes neištveriu iš nerimo ir baimės, vis atrodo, kad atsitiks kas nors blogo, kol manęs nėra greta.
Dabar labai dažnai verkiu ir esu nepatenkinta savimi, o juk kažkada buvau visai kitokia. Nežinau, gal esu nesutverta tai tikrajai motinystei, jei nesugebu jausti laimės, kada tikrai turėčiau. Gal būt esu iš tų moterų, kurioms negana tik būti mama.