Man jau iki gyvo kaulo nusibodo įsikabinti į vairą ir apmirusia širdimi laukti, kol prašvilps galinio vaizdo veidrodėlyje pastebėtas BMW, prisigrūdęs neadekvačių, net gyvenvietės ribose kelis kartus viršijančių greitį jaunuolių.
Apskritai, vos pamačiusi šios markės automobilį aš iš karto pradedu laukti kokio nors netikėto akibrokšto – kad išlįs į pagrindinį kelią prieš pat nosį, kad lenks draudžiamoje vietoje, kad užkirs kelią, kad neparodys posūkio... net jei ant BMW nėra žalio lapo, aš mieliau važiuočiau kelyje pilname naujokų už vairo. Tie bent jau būna baikštoki, nors tam tikrą laiką paiso taisyklių ir ribų.
Man nusibodo traukti iš po ratų iš užsienio atvykusius paviešėti draugus, kurie niekaip nesupranta, kodėl jų nepraleidžia per pėsčiųjų perėją. O paskui teisintis ir bandyti paaiškinti lietuvių vairavimo, tiksliau pasakius nusivairavimo ypatumus. Kodėl mes, atsakingi vairuotojai, turime jaustis lyg antrarūšiai, nes stengiamės laikytis greičio ribojimų ir apskritai kelių eismo taisyklių?
Pavyzdžiui, esu susidūrusi su tikrai absurdišku elgesiu, kada Vilniaus Savanorių ar Laisvės prospekte važiuodama pirmąja juosta, didžiausiu leidžiamu greičiu esu ne tik lenkiama visų iš eilės, bet dar ir prisiklausau piktų pypsų. Toks įspūdis, kad leistinas greitis - tai ne saugumo garantas, o menkniekis, nevertas dėmesio.
Nesuprantu ir poreikio sėstis prie vairo išgėrus. Iki šiol prieš akis stovi nemalonus vaizdelis – vasara, karšta, kas tik netingi skuta prie ežerų, mes taip pat ne išimtis. Sustojame prie parduotuvės, ten jau būriuojasi jaunimėlis. Išeina linksma kompanija, atsineša butelį degtinės, čia pat ramiausiai atsuka ir vienas nugeria tiesiog iš kaklelio kelis gurkšnius... O tada sėda už mašinos vairo lyg niekur nieko! Iki šiol galiuosi, kad tada taip pasimečiau, kad neužsirašiau jų automobilio numerio, atsimenu tik kad tai buvo šviesi „Audi“.
Taip išsigandau, kad tą dieną net nesiryžau vežti vaikų iš miesto, vis vaidenosi daugybė girtų snukių, pasiruošusių sėti mirtį keliuose.
Nesuprantu, ar žuvusių, sužalotų, netekusių ateities ir net gyvybės mums vis dar negana?
Vairavimo mokyklos, „Regitra“ ir visi, kas už tai atsakingi, vis pažeria džiuginančios statistikos – žuvusių ir avarijų mažėja, viskas puiku... Tačiau pamojuokite ta statistika prieš akis žmonėms, kurių gyvenimus jau sugriovė kelių ereliai, tiksliau pasakius, žąsinėliai. O jie apsiraminti net neketina... iš kur žinau? Nes auga nauja tokių pat karta.
Vakar stovėjau autobuso stotelėje, o šalia manęs klegėjo būrelis vaikų, berniukų, greičiausiai grįžtančių iš treniruotės. Faini vaikai, linksmi. Staiga keliu tiesiog praskriejo du motociklai, taip vadinamos britvos. Greitis buvo ne mažesnis nei 100 km/h, ir tai 40 km/h zonoje. Berniukai pradėjo tiesiog fantazuoti susižavėjimu ir pagyromis. Neištvėriau, paklausiau, ar jie žino, kad britvų vairuotojai viršijo greitį. Žinot, kokio atsakymo sulaukiau iš labai simpatiško, susišiaušusio strazdanoto blondino?
„Tai gi jie tokie kieti! Jūs matėt, koks greitis?“
Ir aš supratau – kol tėvai neįteigs, kad ne greitis, o gyvybė svarbiausia, tol mūsų keliuose nebus nei saugumo, nei pagarbos. Tol vairuotojai ir toliau neakivaizdžiai demonstruos ne tinkamus vairavimo įgūdžius, o visai ką kita.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
