Sunkumai prasidėjo dar gerokai prieš egzaminą, kai į egzaminų centrą teko važiuoti viešuoju transportu (gyvenu Vilniuje) – prasmirdusi „Karosa“ tikrai nenuteikia gerai egzaminui. Pradedi galvoti apie buitiškus dalykus, kaip išgyventi autobuse, o ne apie tai, kodėl Jono Radvano „Radviliadoje“ Lietuva buvo pristatoma vienaip, o ne kitaip.
Viešajam transportui aš atleidau. Tiek to, juk esu nekvailas abiturientas ir suprantu, kad jį administruojanti įmonė – prasiskolinusi ir egzaminų nerengia. Tačiau to, kas vyko vėliau, atleisti jau negaliu. Prie įėjimo į mokyklą budintys mokytojai tikrino abiturientų dokumentus ir tik tada įleisdavo į patalpą. Net nekalbėsiu apie tai, kad ši procedūra vertė mane jaustis kaip tvarto gyvulį, kai stovėjau po grynu oru keliolika minučių, kol įleis prieš mane atvažiavusius mokinius. Tokiose aplinkybėse galėjau galvoti tik apie Balį Sruogą ir jo „Dievų mišką“, prisimindamas, kaip koncentracinės stovyklos prižiūrėtojai tyčiojosi iš kalinių. O juk Sruogą pritaikysi ne visose temose...
Dokumento patikrinimo procedūra privertė mane išsitraukti asmens tapatybės kortelę, kurią šiais metais naudoju tik pirkdamas alkoholį ir eidamas į egzaminus. Išsitraukius kortelę, mane apėmė didžiulis liūdesys ir stresas. Tiesiai man į akis žiūrėjo atvaizdas – lyg ir mano, bet tuo pačiu atrodantis kaip nupieštas neišsipagiriojusio, esančio depresijoje, dailininko tapytas portretas. Kas turi kortelę, tas žino, kaip ji iškreipia tikrą vaizdą.
Tas „iškreiptojo manęs“ reginys galutinai man sugadino nuotaiką dar net neįėjus į egzamino patalpą. Vis dėlto, dar tikėjausi, kad NEC prieis kažkokių išvadų po jiems išreikštų priekaištų dėl anglų kalbos egzamino ir pats egzaminas vyks sklandžiau.
Klydau. Nieko jie nepakeitė. Po dar vienos gėdingos dokumentų tikrinimo procedūros, šįkart prie klasių, pagaliau įėjau į patalpą, kurioje artimiausias 4 valandas turėčiau pats sau rašyti nuosprendį. Atsisėdęs į savo vietą, apsiašarojau. Mano vieta buvo tolimiausia nuo lango, tad, nors aš mačiau, ką skaitau ir rašau, mano šansai, lyginant su kitais rašiusiais šioje klasėje, buvo mažiausi. Kas išvis sugalvojo tokią tvarką, kad vietą, kur sėdi, lemia pavardžių eiliškumas?
Be to, pastebėjau, kad tinkas ant sienos, prie kurios sėdėjau, buvo keliose vietose skilęs – jau šia akimirka supratau, kad vietoj koncentruotis ties rašiniu, žiūrėsiu į ta suskilusį tinką, į jo tobulai netobulas skilimo linijas ir galvosiu apie ką kitą.
Rašantiems atsisėdus, vykdytoja paklausė, ar nenorėtume, kad ji uždarytų langą – mat jai šalta labai šiandien buvo, o atidarytas tas nelemtas langas buvo tik todėl, kad dėl uždarų langų buvo daug pretenzijų NEC-ui. Visi pradėjo rėkti, kad jiems irgi šalta. O man - karšta, norėjau, kad atidarytų dar vieną! Bet... jeigu matytumėte jų veidus...
Nedrįsau prieštarauti. Juo labiau, kad jeigu mokytoja manęs paklaustų ir paliktų bent vieną langą atvirą, tai jūs gautumėte keturiolika papildomų laiškų su pretenzijomis – ir vėl dėl neuždaryto lango sukelto streso, kuris, savo ruožtu, sugadino egzaminus keturiolikai abiturientų. Pasigailėjau spaudos darbuotojų ir to keturioliktuko, tegu sau išsilaiko ramybėje, jeigu jau man nelemta.
Rašyti pasirinkau literatūrinį rašinį. Supraskite, kai praėjusiais metais mano draugas gavo virš 90-ies balų rašydamas samprotaujamąjį rašinį, jis ten rašė ne tik apie literatūrą, bet ir apie tokius įvykius, kaip 2013-ųjų riaušės Stokholme. Sako, bendras išprusimas yra irgi svarbus samprotavime.
Bet tegul man NEC vadovai atsako, iš kur aš galiu turėti tokių žinių, jeigu geografijos ir istorijos nesimokau, nes pasirinkau tik istoriją B lygiu ir žinau, kad nė vieno iš šių egzaminų nelaikysiu? Reikia suvokti, kad brandos egzaminas turi tikrinti mokykloje įgytas žinias, o ne tai, ką aš darau po pamokų. Jeigu kažkam po pamokų norisi žinoti, kas vyksta pasaulyje ir domėtis žiniomis – prašom, o aš nenoriu ir neprivalau. Būtent todėl rinkdamasis literatūrinį rašinį, pasirinkau mažesnį blogį.
Parašęs visą egzaminą, pradėjau tikrinti tai, ką parašiau. Pastebėjau, kad mano darbas yra beveik genialus. Jame buvo visų reikalingų autorių ir konteksto. Paminėjau netgi tai, kad Salomėjos Neries sūnaus vardas buvo Balandis, o Mažvydas faktą, kad yra „Katekizmo“ autorius, užšifravo akrostichu.
Tiesa, turėjau abejonių, kuo šie faktai susiję su Tėvynės vaizdiniu romantinėje Lietuvos literatūroje, bet nusprendžiau, kad kadangi užšifruoti savo vardą, kad jį atskleistų tik po dešimtmečių – romantiška, tai ir Mažvydo literatūra buvo romantinė, o apie Tėvynę jis jau rašė tikrai. Tegul tik pabando dabar mažai įvertinti, parašysiu apeliaciją ir dar kokį vieną-du straipsnius, kad jau suprastų, jog vertinti reikia objektyviai...
Išėjęs iš egzamino supratau viena. Išvažiuosiu. Lietuva – vienintelė pasaulio šalis, kur reikia laikyti tokį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, netgi kokiame nors Bangladeše (čia išvis šalis? Geografijos seniai neturėjau) situacija yra geresnė. Tad padėkokite mano vardui NEC-ui, kad išvijo dar vieną protingą abiturientą iš šalies ir Lietuvą pasmerkė žlugti. Ne už tokią Lietuvą Biliūnas kovojo!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
