Visų pirma, tautinės literatūros klasika manęs absoliučiai nedomina, pradėdavau žiovauti vos atsivertęs tuos morališkai pasenusius paistalus. Atleiskite, mieli pedagogai, bet esu tikras, jūs ir patys skaitymui bei pramogai renkatės visai kitokio tipo literatūrą, ir ties Maironiu ar Putinu palinkusios dūsauja tik nostalgijos kamuojamos pensininkės.
Visų antra, rinkausi samprotavimo rašinį „Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo“, o sklandžiai reikšti mintis, turėti savo nuomonę ir ją apginti aš išmokau visai ne vartydamas kūrinius apie pelėsiais ir kerpėm apaugusias sienas. Tam, kad galėtum kalbėti, užtenka tapti, pavyzdžiui, komentarų rašymo profu, laimei, tokių progų socialiniuose tinkluose. Ten, jei nenori būti suėstas gyvas, privalai greit išmokti apginti savo nuomonę.
Žodynui lavinti taip pat puikiausiai tinka interneto platybės – skaičiau straipsnius, forumuose ir bloguose pateikiamas mintis, esu šio saviraiškos žanro fanatikas ir, patikėkite, juose galima rasti daugybę protingų minčių, kurias paskui lengva pateikti kaip savo.
Jei paklausite, kaip išsisukau be citatų, nesiremdamas perskaitytais kūriniais, tai čia dar paprasčiau – visų pirma, užtenka pasiskaityti kūrinių apžvalgas ir susirinkti ten pateiktas citatas ir mintis, tai užima gerokai mažiau laiko. Be to, viskas jau yra apvirškina, sugromuliuota, tik naudokis.
Labai padeda ir pagrindiniai faktai iš autoriaus biografijos – jei buvo išvykęs, tai tikrai ilgėjosi tėvynės Lietuvos „liepsningu ilgesiu“. Jei rašė eiles, tai jose būtinai atskleidė žmogiškos sielos gelmes ir praskiedė viską meile. Jei gyveno prie carinio režimo, tai, žinoma, puoselėjo tautiškumą ir taip toliau iki begalybės.
Negaišau laiko beprasmiam skaitymui, paprasčiausiai išsirankiojau iš knygų citatas (kuo trumpesnes ir banalesnes) kiekvienam gyvenimo atvejui. Ir viskas, to pilnai užteko. Parašiau rašinį per dvi valandas, dar šiek tiek užtruko perrašyti. Nė sykio nestabtelėjau pagalvoti. Mintys, taip sakant, liejosi laisvai ir esu tikras, kad aš tikslą pasiekiau. Kad tik neatsitiktų taip – aš išlaikysiu šį egzaminą kur kas geriau, negu mano klasiokai, perskaitę viską.
Visi, mirštantys dėl egzaminų ir besinervinantys daro vieną didelę klaidą – jie įdeda per daug pastangų ir tikisi būti už tas pastangas apdovanoti. O aš suvokiu, kad gyvenimas mėgsta pakišti staigmenas, todėl pastangų įdėjau minimaliai ir dėl egzamino rezultato (gero rezultato) esu visiškai tikras.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
