Norėčiau pradėti nuo to, kad mūsų ministras yra labai išsilavinęs žmogus: baigė Kauno medicinos universitetą (dabartini LSMU), po jo baigimo net 8 metus dirbo Ignalinos centrinės ligoninės chirurgu. Tuo pačiu metu baigė karo chirurgijos specializacijos kursus Rygos apygardos karo ligoninėje, baigė pilvo chirurgijos specializacijos kursus Vilniaus universitete ir t.t.
Galima teigti, kad tikrai tobulinosi savo srityje ir ne veltui 1989 metais tapo pirmosios kategorijos širdies ir kraujagyslių chirurgu, nuo tų pačių metų iki 1996 m. buvo gydytojų sąjungos narys. Kiek laiko praėjo nuo to? Nei daug nei mažai, tik 18 metų.
Ką šis chirurgas veikė tuos metus? Kandidatavo du kartus į prezidentus, buvo Seimo narys, o būtent nuo 2012 m. gruodžio 13 d. – Lietuvos sveikatos apsaugos ministras 16-oje Lietuvos vyriausybėje. Šioje vietoje pabrėžiu, kad net 18 metų nedirbo gydytojų.
Na, ir kokius sprendimus ministras priėmė per šiuos metus? Pirmiausia, ką jis padarė ir tai buvo net ne sprendimas... ponas Vytenis suteršė medikų vardą, paviešindamas kelis gydytojus, kurie užsidirba daugiau, taip bandydamas nukreipti dėmesį nuo kitų problemų. Kokių? Tokių, kad Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, 1000 pacientų tenka vienas mažiausių lovos skaičių gydymo įstaigose, kad Lietuvoje yra vos 4 psichiatrinės ligoninės, kai poreikis yra žymiai didesnis, kažkada jų buvo dešimt, kad trūksta prevencinių programų prieš dauguma ligų. Bet grįžkim prie ministro sprendimų. Jis sukūrė mitą, kad gydytojai yra vagys ir dabar siuntinėja įvairias inspekcijas tirti gydytojų pajamų, tebūnie.
Pakalbėkime, ką jis daro su medicinos studentais, juk mes esame Lietuvos ateitis, dauguma gydytojų jau išvykę į užsienį, juk reikėtų kažką daryti, kad mes norėtume likti? Ponas Vytenis sumažina finansavimą mokymo bazėms - tiek Kauno universitetinei ligoninei, tiek Vilniaus universitetinei, ir padidina rajonų ligoninėms. Kiekvienas studentas nori dirbti ir mokytis su nauja aparatūra, turėti galimybę kuo labiau tobulėti ir kuo daugiau išmokti. Vokietija pasitinka Lietuvos rezidentus išskėstomis rankomis, suteikia visas sąlygas tobulėti ir geresnį uždarbį.
Ne paslaptis, kad kiekvienas žmogus turi poreikių ir nori susikurti geresnį gyvenimą. Tai ką geriau pasirinks būsimas rezidentas? Čia retorinis klausimas, bet atsakymas gan aiškus.
O dabar apie sergančius žmones. Gegužės 15 dieną ministras pasirašė įsakymą, kuriuo jis sutrumpina paliatyviosios slaugos trukmę iki dviejų mėnesių. Paprastai ji trukdavo nuo trijų iki šešių mėnesių. Kas tai yra paliatyvioji slauga ir jos tikslas ? Paliatyvioji slauga paprastai taikoma žmonėms, kurių gyvenimo saulė jau leidžiasi, ši slauga padeda žmogui oriai pasitikti mirtį, slaugytojai medikamentais mažina skausmus, stengiasi nuraminti pacientą,slaugytojai taip pat padeda šeimos nariams psichologiškai susitaikyti su artimojo netektimi.
Manau, tai yra labai svarbi slaugos rūšis, bet ministrui atrodo kitaip, jis tiesiog nori atsikratyti mirštančiais ir sutaupyti pinigų. Gal būt tuomet ministras ir eutanaziją (sąmoningą žmogaus gyvybės atėmimą) įteisins?
Mūsų ministras yra išsilavinęs, bet ilgai nedirbo gydymo įstaigose, aš nesuvokiu, kaip jis gali būti sveikatos apsaugos ministras, kai yra atitrūkęs nuo to, kas vyksta ligoninėse, slaugymo įstaigose. Mano nuomonė ministras turėtų būti artimiau susijęs su gydymu,o ne tik vartyti popierius.
Aš, kaip demokratinės valstybės pilietė, galiu teigti, kad jo priimami sprendimai yra tiesiog kvaili ir mums tikrai reikia naujo ministro, nes kenčiame visi ir pacientai, ir gydytojai ir medicinos studentai.