Aš visą tą laiką prižiūrėjau didžiulį namą (buvo atnaujintas) ir didžiulį sklypą, sutvarkiau žemės išpirkimo dokumentus.
Daug pinigų ir nervų kainavo dirbtiniai apvaisinimai, persileidimai su didžiuliais stresais. Bet tikrai man neleido širdis paduoti pareiškimą skyryboms dėl to, kad ji nepagimdo man vaikų. Be to, prisiekėme bažnyčioje.
Aišku, dar buvo bėda, kad visur kišosi uošvienė, nes kartu gyveno tam pačiam name. Na, bet pripratau, taikiausi prie jų.
Vieną dieną žmona paklausė, ar gali su kažkokiu bachūru dalyvauti Kačerginės žiede ralio varžybose kaip šturmanas. Na, ji buvo gana ligota, labai daug dirbo, sakau, tegul prasiblaško. Kai vyko varžybos, nuvažiavau pasižiūrėti - iš tikrųjų ji važinėjosi su kažkokiu liesu 18 metų pacanu. Jai tada buvo 48 metai.
Priminisiu, kad ji ir jos motina turejo geroje Kauno vietoje didžiulį sklypą ir namą, kurį, aišku, jei mes neturime vaikų, nėra kam palikti. Kadangi žmoną su tuo vaikinu supažindino bendraklasė, jis viską žinojo.
Na, ir po tų varžybų viskas prasidėjo... Jis turėjo ir motiną, ir tėvą, ir močiutę, bet po kiek laiko mano žmona pradėjo vaidinti jo mamą, o uošvienė - močiutę. Tai tęsėsi 3 metus. Tas vaikinas labai mokėjo pataikauti, savo namuose nieko netvarkė (gyveno su tėvu), ir visai neprašytas pasidarė didžiuliu darbininku mūsų namuose.
Aš dirbau darbą slenkančiu grafiku, taip pat ir naktimis, grįžęs rasdavau jį gulintį ant mūsų santuokinės lovos. Vis galvojau, kad čia mūsų geradėjas, ką aš nespėju, jis padaro, nes niekur nedirbo. Kiek suprantu, versdavosi smulkiomis vagystėmis. Aišku, pas mus nevogdavo, bet visą laiką turėdavo krūvas pinigų, už kuriuos pripirkdavo maisto, nors ir niekas jo neprašydavo. Neimdavo pinigų, pataikavo uošvienei ir žmonai, vežiodavo.
Tai truko kelerius metus, o vieną dieną gavau šaukimą į teismą skyryboms. Buvau daug investavęs į žmonos namą, sklypą. Aišku, neturėjau jokių čekių, kad įrodyčiau ką nors per teismą. Taigi viskas liko naujam šeiminikui, kuris pradžioje vaidino lyg ir sūnų, o paskui lyg ir vyrą.
Na, mane jokie turtai nepriverstų gyventi su 30-40 metų vyresne moterimi, ir niekada negalvojau, kad tokie dalykai gali išvis įvykti, bet įvyko man pačiam.
Trejus metus buvau apimtas gilios depresijos, tėvai norėjo guldyti į ligoninę, gėriau saujomis raminamuosius vaistus. Dabar po truputį atsigaunu, tik laikas gydo. Bet moterimis niekada negalėsiu pasitikėti, deja.
Manau, kad jos visos barakados, bet tas bachūras - tai vyriškos lyties barakuda ar gal kitas žodis yra...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
