Kaip sakoma, kas ieško, tas randa. Radau ir aš. Važiavau į Vokietiją ir mąsčiau – ačiū Dievui, ir man pagaliau nusišypsojo laimė. Žinojau: nuo šios akimirkos dabar ir aš kartu su daugeliu išvykusių tautiečių galėsiu ne tik mėgautis aukšto lygio europietišku gyvenimu, bet ir valgyti skalsią, gardžią emigranto duoną.
Miestas, į kurį patekau, iš tiesų yra labai gražus. Na, gal šiek tiek perdedu, bet pirmasis įspūdis buvo būtent toks. Nuostabi gamta, minkštas klimatas, įspūdingos architektūros senovinio stiliaus pastatai, geri keliai, daugybė naujų automobilių, linksmi, mandagūs žmonės, pilnos gatvės vaikų, pagyvenusių žmonių ir... elgetų.
Būtent dėl elgetų labiausiai ir likau nustebinta, nes jų čia išvysti tikrai nesitikėjau. Ne tai, kad visiškai nesitikėjau, bet tikrai ne tokiu mastu. Ką gi – pamačiau, pasidyvinau ir kuriam laikui pamiršau.
Iš tikrųjų man rūpėjo ne elgetos. Man labiau rūpėjo surasti taip plačiai emigrantų giriamus stebuklingus europietiško gyvenimo privalumus. Kaip kiekviena moteris, tų privalumų iš pradžių puoliau ieškoti drabužių ir batų parduotuvėse. Pasivaikščiojau, pasidairiau, pačiupinėjau, palyginau kainas pakeisdama juos į litus, palingavau galva ir giliai nusivylus atradimais išėjau stebuklų ieškoti į maisto parduotuves.
Deja, čia stebuklų irgi neaptikau. Sistema tokia pati, kaip ir pas mus. Pigus tik cheminis, prastos kokybės maistas. Nejaugi būtent jį ir giria visi iš tėvynės išvažiavę emigrantai galvodami, kad tai ir yra gero gyvenimo rodiklis? O gal yra dar kas nors, ko dar nežinau?
Visai susipainiojusi savo mintyse braidžiojau miesto gatvėmis žiūrėdama tiesiai po kojomis. O po jomis, jūs nepatikėsite, šiukšlės, netelpančios į šiukšlių dėžes, išmėtyti tušti alkoholinių gėrimų buteliai, skardinės nuo alaus, švirkštai, apvemtos gatvės, sulaužyti, panaudoti daiktai, baldai ir nenupjauta šalikelėje žolė. Ir tai – miesto centre!
Grižus namo su draugais pasidalinau įspūdžiais ir pamatytais vaizdais. Man buvo keista, kad neradau taip plačiai visam pasauliui išreklamuoto vokiško pedantiškumo ir tvarkingumo. Į mano pastabas reakcija buvo tokia – kalti emigrantai, ne vokiečiai. Tai jie šiukšlina ir daro miestui gėda. Ir pridūrė – pas mus net elgetos yra tvarkingi ir kultūringi.
Elgetos? – susigėdau savo nesupratingumo. Apsidairiau ir nustebau. Iš tikrųjų – tvarkingi. Miega nusiavę batus, prieš tai nepamiršę gražiai sulankstyti drabužius. Tikrai kūrybingi – puošia savo vežimėlius žaisliukais. Tikrai išprusę – domisi ne tik šiukšlėmis, bet ir laikraščiais ir jose parašytomis žiniomis. Tikrai kultūringi – švariai apsirengę mandagiai prašo išmaldos prie bažnyčių. Be to, be galo mylintys šunis.
Tai štai kas yra gero gyvenimo rodiklis! – džiaugiausi pagaliau supratus, kad atradau tai, ko taip ilgai ieškojau svetimoje šalyje. Puikaus gyvenimo paslaptis – tvarkingi, kūrybingi ir apsiskaitę elgetos! O šiukšlės parodo ne apsileidimą, o visų piliečių gerą ir nerūpestingą gyvenimą, kuris padeda prasimaitinti, apsirengti, apsistatyti namus ir jaustis visiems be išimties visiškai laimingais!
Viskas. Lietuva prarado dar viena sąžiningą, protingą pilietę. Nes aš atgal grįžti greičiausiai jau nenorėsiu. Kodėl? Todėl, kad supratau, kodėl emigrantai kitur jaučiasi gerai. Kitur nereikia bijoti bedarbystės, ubagų lazdos ir net dugno, kuris čia yra daug gražesnis, prasmingesnis ir saugesnis nei eilinio žmogaus gyvenimas mūsų tėvynėje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
