Pirmasis epizodas, kada teko susidurti su priėmimo skyriuje dirbančių žmonių abejingumu, ar tiesiog nekompetencija įvyko, kai dukrytei buvo penkeri. Mergytė pasigavo vieną iš enterovirusų ir pradėjo konvulsiškai, tiesiog nesustodama vemti. Kiekviena mama, kuriai yra tekę susidurti su tokiu reiškiniu, puikiai žino – jei vaikas nenustoja bloguoti kelias valandas, reikia skubiai vežti jį į ligoninę, nes skysčių praradimas gali pasibaigti labai liūdnai. Jokie geriami mišiniai čia nepadės, reikia lašelinės.
Stvėriau vaiką ir su vyru skubiai nuvežėm ją į Santartiškių vaikų ligoninės priėmimo skyrių. Pirmas apsilankymas baigėsi labai greitai – mus nusiuntė namo stebėjimui. Siuntė chirurginis skyrius ir registratorė pasakė, kad jei nepagerės, turime važiuoti į kitą skyrių, priešingoje gatvės pusėje.
Buvo šeštadienio vakaras, vėmimas nesiliovė, tad kitą rytą, naktį nemiegoję, išlėkėme atgal į Santariškes. Registratorė tuoj pat pareikalavo siuntimo ir susiraukė sužinojusi, kad siuntimo neturime. Buvo sekmadienis, poliklinika nedirba. Atvykę tikėjomės sulaukti skubios pagalbos. Juk akivaizdu, kad vėl laukti, kol mus pirmadienį priims šeimos gydytoja, yra pavojinga.
Bet registratorė net nesiteikė mūsų išklausyti, tik pamojo ranka – ko jūs pas mus atsibrukot, jums reikia į kitą gatvės pusę, į chirurgijos skyrių. Vyras paėmė dukrytę ant rankų, nes pati jau nepaėjo, ir bėgte nulėkėm į chirurginį. O ten registratorė vos nepradėjo rėkti – tai jums ne pas mus, neškit vaiką į kitą gatvės pusę! Pasakėm, kad ten jau buvome, be siuntimo nepriima, atvijo pas jus. Moteriškė ilgai krapštėsi galvą, bet ačiū Dievui rado išeitį: prisėdo ir parašė siuntimą į kito skyriaus priėmimą.
Grįžom atgal. Žiema, sausio mėnuo, klampojam su dukryte ant rankų pirmyn – atgal...
„Kitoje gatvės pusėje“ vaiko priimti nenorėjo net su siuntimu. Registratorė tiesiai šviesiai pareiškė, kad pagrindo mus priimti vis tiek nematanti. Pakeitė toną tik tada, kai pasiūliau pasirašyti dokumentą, kuriame ji prisiima visą atsakomybę už mūsų dukrytės būklę ir galės paaiškinti savo veiksmus teisme. Tada panelės registratorės tonas sušvelnėjo. Netrukus atsirado ir budintis gydytojas, ir seselės.
Kai atsidūrėme palatoje, daktarė pasakė, kad vaiko kraujas taip sutirštėjo, jog reikėjo ypač skubios pagalbos – be lašelinės dukrytei būtų buvę išties blogai.
Keletą parų praleidome ligoninėje, kol vaikas atsistojo ant kojų. Ji buvo praradusi ne tik daug skysčių, bet ir elekrolitų, o tai galėjo sukelti nervų sistemos pažeidimus. Gulėjau šalia dukrytės ir džiaugiausi, kad man užteko įžūlumo bartis su registratūros darbuotoja. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei nei mano įžūlumas.
Ilgainiui tas nemalonus įvykis užsimiršo, pyktis atlėgo. Tačiau praėjusią savaitę vėl teko kreiptis į Santariškių vaikų ligoninę – metukų amžiaus sūneliui pradėjo skaudėti ausytes, šeimos gydytoja išrašė skubų siuntimą išsamesnei otorinolaringologo konsultacijai.
Kai atvykome, šį kartą su siuntimu, registratorė mus pasitiko tokia nepatenkinta, tarsi būtume ją atitraukę nuo mirštančios motinos patalo, o ne nuo kompiuterio. Paėmė siuntimą, ilgai vartaliojo, o tada sako: „Tai ko jūs atvažiavot?“
Pasakiau, kad siuntime viskas parašyta. Sako: „Tai paskaitykit, nes aš neįskaitau“.
Kai netekusi kantrybės pasakiau, kad vaikui reikia skubios gydytojo konsultacijos, registratorė susiraukė ir pasakė: „Tai ko čia atvažiavot? Reikia užsirašyti iš anksto!“ Atrėžiau, kad nelauksiu kelis mėnesius, kol mano vaikas apkurs. Kelias pas daktarę stebuklingai atsivėrė tik tada, kai vėl pagrasinau teisminiu nagrinėjimu, kuriame bus paminėta būtent šios registratorės pavardė. Tonas staiga pasikeitė. Viskas tapo puiku – ir siuntimas tinkamas, ir tai, kad atvykome dabar, o ne po išankstinės registracijos, laukę keletą mėnesių.
Mano vaikai šiuo metu yra visiškai sveiki. Abu laiku, tegul ir per vargą ir sugadintus nervus, gavo tinkamą pagalbą. Abu kartus Santariškių vaikų skyriaus priimamąjame nebuvo daug pagalbos laukiančių žmonių. Nesuprantu, kodėl teisę patekti pas gydytojus turėjau tiesiog plėšte išplėšti, grasinimais ir pakeltu tonu?
Mes, suaugę žmonės, jau pripratome prie aplaidaus, o kartais atvirai chamiško sveikatos sistemos darbuotojų požiūrio ir elgesio. Suaugęs juk ne vaikas, nuryji nuoskaudą ir lauki toliau ar pradedi ieškoti mokamų paslaugų. Tačiau kai vaikui reikia skubios pagalbos ir tave vaiko lyg šunį, kalba pakeltu arogancijos kupinu tonu, tai tiesiog kraujas užverda!
Būtų labai įdomu sužinoti, kas skatina vaikų skyriaus registratores elgtis taip, tarsi jos būtų karalienės, kurioms į vaikų sveikatą ir saugumą visiškai nusipjauti. Ir dar labai įdomu, kiek tėvų buvo šitaip išvaryti iš priėmimo skyriaus ir priversti pagalbos ieškoti kitur?
Manote visose ligoninėse tas pats? Čia jūs giliai klystate. Kai susirgo mano sesers vaikai, ji nelėkė į Santariškes. Nuvežė juos į Trakų ligoninės priėmimo skyrių. Simptomai buvo tokie pat kaip ir mano dukros. Po penketo minučių vaikus jau apžiūrėjo gydytoja, po penkiolikos minučių vaikai buvo paguldyti į lovytes, jiems pastatytos lašelinės.
Niekas nevilkino, nevarinėjo, nereikalavo siuntimų. Pagalba buvo suteikta greitai, operatyviai ir kokybiškai. Visi tyrimai buvo atlikti laiku, ir su vaikais, ir su tėvais buvo elgiamasi tikrai maloniai ir pagarbiai. Sesuo iki šiol vis mini Trakų ligoninės vaikų skyrių geru žodžiu. Kiek žinau, kreipėsi ten ne vieną sykį (jei savaitgalį vaikui susirgus nedirba šeimos klinika) ir visada sulaukdavo pagalbos – ar vaikas karščiuotų, ar būtų susižeidęs. Toje ligoninėje dirba personalas suvokiantis, kas yra skubi medicininė pagalba. Gaila, kad to nesuvokia didžiausios Lietuvos ligoninės vaikų priėmimo skyrius.
***
Vilniaus Santariškių vaikų ligoninės atstovė ryšiams su visuomene Jolanta Normantienė teigė, kad įstaigos administracija netoleruoja nemandagaus elgesio su pacientais ir jų tėvais, prašo darbuotojų, kad jie elgtųsi pagarbiai, kultūringai ir nebūtų jokių konfliktų.
„Bet jeigu toks atvejis pasitaikė, raginame kreiptis raštu į administraciją, nurodyti konkrečią datą, laiką, ir mes ištirsime faktą. Pažiūrėsime ligonio kortelę, taip sužinosime, kas jį aptarnavo priėmimo skyriuje, ir, jeigu būname neteisūs, atsiprašome, darbuotojui pareiškiame pastabą ar pan. Bet būna, kad ir pacientų tėvai neteisūs.
Ligoninių priėmimo skyriai yra tie karšti taškai, kur žmonės prašo pagalbos. Pas mus veikia šviesoforo sistema, kai vaikai priimami ne pagal eilę, bet pagal sveikatos būklę. Savaitgaliai pas mus - piko metas, kai būna daug pacientų. Tuomet įvyksta įvairių susidūrimų. Kiekvienam žmogui savo vaiko sveikata yra svarbiausia, ir jis kartais nelabai mato kitus.
Skundą jums atsiuntusi mama pati savo rašinyje vartoja nemandagias frazes, ir negalim, nei aš, nei jūs, kurie tos situacijos nematėme, žinoti, ar ta mama mandagiai kreipėsi į ligoninės darbuotojas. Kaip šauksi taip atsilieps. Ji rašo, kad du kartus kreipėsi į priėmimo skyrių ir abiem atvejais atsidūrė toje pačioje situacijoje. Gal žmogus iškart atėjo priešiškai nusiteikęs ir todėl sulaukė tokio paties atsako?“ - svarstė J.Normantienė.
Galbūt žmogus netiki, kad kažkas po jo skundo įvyks, nes priimta manyti, kad medicinoje ranka ranką plauna?
„Taip jau nėra, ne tie laikai. Jeigu žmogus ateina be išankstinių nuostatų, nori kažką išsiaiškinti, tai ir išsiaiškina“ - teigė ligoninės atstovė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
