Viskas prasidėjo nuo to, kad birželio 19-tą dieną lankydamasi Vilniaus universiteto botanikos sode pajutau skausmą. Tuo metu, kai su pažįstamais stovėjome ant nupjautos žolės ir kalbėjomės, ant dešinės kulkšnies užlipęs kone mikroskopinis juodas vabalėlis taip įkando, kad net prakirto odą. Pasilenkusi jį nubraukiau, iškart pradėjo bėgti kraujas, tačiau per daug nesijaudinau – toliau kalbėjausi su kolegomis.
Grįžusi namo, tą vakarą pastebėjau, kad lygiai taip pat sugelta ir kita kulkšnis. Įkandimai jau buvo virtę nedideliais šašeliais, į kuriuos ir toliau nekreipiau dėmesio (mano atmestinumas bus jaučiamas visoje istorijoje). Šašelius gerokai niežėjo, bet jų neliečiau; pamaniau – čia ne uodai, turėtų praeiti greičiau. Labai klydau.
Praėjo kelios dienos. Praėjo net pora savaičių. Įkandimai tik blogėjo. Juokais draugei telefonu vis siunčiau nuotraukas – patamsėjusi abiejų kulkšnių oda priminė randus nuo tramdomųjų diržų. Juokavau, kad naktimis mane, matyt, grobia ateiviai ir atlieka visokius eksperimentus, ir, kadangi priešinuosi, jiems tenka mane pririšti.
Kulkšnis ir pėdas jau niežėjo taip, kad buvo neįmanoma dirbti. Niežėjimas iš tiesų buvo savotiškas skausmingas deginimas. Teorijas apie ateivių grobimą pakeičiau savo kulkšnių palyginimu su narkomanės – kojos atrodė taip, tarsi jau kelerius metus leisčiausi heroiną.
Liepos 3-ą visi juokai baigėsi. Tos dienos vakarą nusprendžiau įkandimus pagaliau kažkuo pasitepti ir lengvai apvynioti marle – kad miegodama nenukasyčiau labiau. Ryte pabudusi radau dar labiau ištinusias ir skaudančias kulkšnis.
Atšliaužusi į darbą darkart pažiūrėjau į savo pėdas. Kūną krėtė drebulys. Jaučiausi nekaip. Nusprendžiau skambtelti savo gydytojai. Jos balsas buvo labai sunerimęs: „Vaikeli, staigiai atleki pas mus, nes gali būti kraujo užkrėtimas“.
Pakilo temperatūra. Gydytoja kulkšnių būklę įvertino surauktu veidu. Apžiūrėjusi chirurgė pasakė, kad reikės antibiotikų. Taip pat gavau gerti antihistaminų kursą.
Tą dieną grįžau į darbą, tačiau bendradarbiai išsigandę išsiuntė namo. „Kol dar šaukšto nepadėjai“, - prajuokino viršininkas. Esu į daugelį dalykų su šypsena reaguojantis žmogus, bet skausmas ir nejudrumas sąnariuose nupūtė šypseną net man. Namo parklibinkščiavau – situacija blogėjo valandomis.
Laimei, kraujo testas užkrėtimo neparodė ir infekcija į sąnarius neišplito. Po kelių dienų tinimas kiek atslūgo, ir, svarbiausia, dingo niežulys. Tačiau oda aplink įgėlimus taip ir liko gerokai patamsėjusi. Gydytoja sakė, kad tai buvo labai sunki alerginė reakcija į vabzdžio nuodus. Juos, matyt, pati dar paskleidžiau po oda kasydamasi.
Istorijos moralas senas kaip pasaulis: tausokite sveikatą, neužleiskite savo kūno, o būdami gamtoje, pasisaugokite.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
