Ši istorija apie žmogų, kadaise dalyvavusį televizijos projekte „Robinzonai“. Jis tapo projekto nugalėtoju. Tai – Linas Samaška. Jis pats apie save yra sakęs: „Charizmatiška asmenybė niekada nepritrūks dėmesio.“
Pasinaudojęs savo laimėjimu apsukrusis Linas ėmėsi verslo – įsteigė savo įmonę „Robinzonada“. Tai yra laisvalaikio prekių parduotuvė, kur galima nusipirkti kuprinių ir kitų panašių dalykų.
Bet jau 2008-taisiais internete buvo galima rasti šia įmone rimtai nepatenkintų klientų. Įvedus įmonės pavadinimą "Google", pačiame viršuje į akis krenta vienas lietuviškas skundų puslapis ir galybė komentarų apie šią kompaniją.
„Ieškant ko reikia, prisistatė savininkas Linas Samaška. Tada prasidėjo šou: pirmiausia, pasakius, ko reikia, atsakė kad to, ko ieškome, nerasime, nes, maždaug, tokiu šlamštu neprekiauja. Pradėjus domėtis kitais gaminiais ir uždavus keletą klausimų apie jų funkcines savybes, prasidėjo ilgas Lino monologas apie tai, kaip čia ateina visokie idiotai pirkėjai, ir drįsta jam uždavinėti savo kvailus klausimus. Tokio aptarnavimo ir „leksikono“ bendraujant su klientais dar niekur nebuvau matęs”, - komentaruose dalinosi vienas iš nusivylusių klientų.
Jam antrino kiti: „Pirkom ne per seniausiai šį bei tą „Robinzonadoj“ su „čia ir dabar“ nepaprastai viliojančio dydžio nuolaida. Tai štai – grįžom nusipirkę namo, pagūglinom, tai, pasirodo, dar ir permokėjom, ne tik kad nesutaupėm. Tokia iš tų „nuolaidų“ nauda, kai pradinė kaina lubas remia.“
“Gerbiamieji, nenorit būti apmauti, nekelkit ten kojos! Sakau kaip buvęs darbuotojas”, – sakė dar vienas.
Ar visi šie komentarai tiesa? Ar „Robinzonada“ negerbia savo klientų ir siekia juos apgauti?
Panašu, kad taip, nes panaši istorija, kurią patyrė mūsų kompanija, persikėlė ir už parduotuvės ribų.
„Robinzonada“ ne tik prekiauja kuprinėmis, virvėmis ar batais, bet ir rengia išvykas baidarėmis, slidėmis ir panašaus tipo pramogas. Žinodami, kad tai ne vienerius metus veikianti įmonė, pasirinkome ją. Mūsų tikslas buvo surinkti senų draugų būrį į vieną kompaniją ir linksmai praleisti laiką.
Kadangi pernai plaukėme baidarėmis Dubysos upe, žinojome, ko norime, ir pateikėme konkrečius reikalavimus: kad upė būtų graži, kad nebūtų medžių (pernai ant kelio buvo užkirtę šeši, ir tai kėlė nepatogumų) ir kad visi tilptumėm.
Linas pasitikslino:
– Tai norit su chebra pagert?
– Na, taip...
– Okei.
Tada gavome pasiūlymą raštu: ŠŠŠ – Šlapias [Š – kažkas, bet ne išmatos] Šešupe. Dar pasiūlė ir keturviečių kanojų norintiems plaukti drauge. Puiku – nei vienas nebuvome plaukę gražiausia tituluojama upe. Imam!
Tačiau tada dar nežinojome, kad jei „Robinzonada“ pasakys ar net parašys raštu, jog plauksite gražiausia Lietuvos upe, nebūtinai taip ir bus.
Praėjusį savaitgalį atvykus į starto vietą įtarimą sukėlė upės pavadinimas – Višakis. Mums buvo paaiškinta, kad čia lipam į vandenį, vieną kilometrą paplauksim Višakiu, o tada 20 kilometrų atsipūtę grožėsimės Šešupe.
Startavom, 20 metrų – išvirtęs medis. Supratom, kad nebus nuobodu. Vyrai lipo ant rąstų, kaipmat viena baidarė apsivertė, bendromis jėgomis perkėlėme valtis, plaukiam toliau.
Už poros metrų vingis, už jo medis!
Gerai, kantrybės, plaukiam toliau.
Galop, įveikę kokius 70 metrų ir persikėlę valtis jau per keturis medžius vis dar matėme gale stovintį Liną su fotoaparatu, nukreiptu į mus.
Yrėmės toliau per upokšnį, kuris dėl tų pačių medžių buvo tiesiog stovinčio vandens pelkė, pilna prineštų augalų liekanų, įvairių nemalonių organizmų, bei šiukšlių (oro pagalvė, durys, maišas su įtartinu dvokiančiu turiniu, pora tuščių tepalų bakų, stiklo šukės ir t.t.)
Jau po 10 minučių supratę, kad sausi neliksim, šokom į upokšnį, ir tiesiog vilkom valtis nuo vieno medžio iki kito. Buvo linksma, jautėmės kaip meškinai grizliai, patekę į negyvenamas džiungles. Tik tai tęsėsi neilgai, nes baidarėse sėdinčioms moterims nebuvo progos pairkluoti, pradėjo darytis vėsu. Juolab, viena jų laukėsi ir tikėjosi ramaus pasiplaukiojimo.
Po valandos ekstremalių pramogų atradom civilizuotesnę pakrantės vietą be dilgėlynų, kur visi užkandom, ir juokais spėliojom, už kelių posūkių prasidės Šešupė.
Bet pradėjus plaukti istorija tęsėsi: medis, penki metrai, medis. Taip valanda po valandos įveikinėjom kliūtis, o linksmybės ir juokai atrodė kaip geras prisiminimas paliktas namuose.
Upelis po truputį gilėjo, jėgų buvo vis mažiau, neapykanta nevykėliui organizatoriui augo, nes akivaizdu, jog Višakis nebuvo išbandytas jo paties. Vienas, iš baidares kilnojusių iškylautojų susipjaustė kojas, vandenyje užlipęs ant stiklo šukių, o kadangi vanduo abejotinos švaros, tikimės, kad rimtesnių pasekmių nebus.
Medžiai upelyje buvo gan dideli, matėsi, jog paguldyti ne prieš vienerius metus, o krantinė tankiai užžėlusi nuo pat vandens, tad apie staigiai nukritusį vandens lygį nebuvo net kalbų.
Galop diena pradėjo ristis į antrą pusę, o mes toliau murkdėmės „laukiniame išmatų kanale“. Kadangi turėjome vandeniui atsparų išmanųjį, pagal palydovo duomenis pamatavome, kad per beveik šešias valandas dar nepasiekėme Šešupės, o minėtasis kilometras jau buvo tapęs trimis.
Tada priplaukėme tiltą, ant kurio išdidžiai stovėjo paslaugos teikėjas. Į mūsų nepatenkintus žvilgsnius jis atsakė prastais juokeliais ir pareiškė, kad už 300 metrų laukia Šešupė (tikriausiai Žemės žmonių matavimo vienetais tai būtų apie 2 kilometrai), o išreklamuotąja Šešupe paplaukę 200 metrų laipinsimės į krantą.
Galutinai praradę savitvardą paklausėme jo, kokiu būdu tai buvo plaukimas Šešupe? Tada Linas Samaška pradėjo tvirtinti, jog konkretaus susitarimo apie Šešupę net nebuvo!
Pacitavome jo elektroninio laiško pavadinimo antraštę ir jo veide išvydome pasimetimą ir paniką.
Pagal elementarias klientų aptarnavimo taisykles tokiu atveju reikėtų nurodytų neerzinti kliento (nekalbant apie tai, kad pinigus mokantis klientas yra teisus), tačiau išgirdome tai, ko tikrai nesitikėjome. Jis mus iš aukštai nuo tilto daugmaž suskaičiavo ir tarė: „Jūsų nemažai, tai susimesit: kertam iš 1000 eurų, kad perplauksiu tą pačią atkarpą per valandą.”
Palauk, palauk, ar aš tikrai tai išgirdau? Juk čia tas pats, kas vietoj nešiojamojo kompiuterio nusipirkus du butelius vandens iškart sulaukti tų pačių pardavėjų siūlymo įsigyti ir telefoną! Mus apgavo ir dar siūlė kirst lažybų? Velnias, čia gal koks naujas „Robinzono garbės kodeksas“, apie kurį dar negirdėjome?
Paklausę, ar tie 300 metrų tikrai bus 300 metrų ir ar plauksim, ar kilnosim baidares, jis pasiūlė išsilaipinti taip ir nepasiekus Šešupės.
Mes tam žmogui priminėme, jog dėl jo apgavystės nėščia mergina turėjo karstytis ant slidžių medžių, po kuriais – iki pusantro metro purvino vandens. O tada pasigirdo organizatoriaus šūkis: „Vyrai, nesislapstykit už moterų nugarų.“ Štai tada tie bailiai vyrai nepasidavė padugnės provokacijoms, ir susilaikė nepamokę jo savaip.
Visas kolektyvas norėtų perduoti nuoširdžiausią palinkėjimą įgyti daugiau konkurentų. Konkurentų, kurie vertina klientą, nedaro jam kiaulysčių ir tokias netikusias įmones pasiunčia myriop. Tai buvo blogiausias melo ir arogancijos prieš klientą pavyzdys, prilygstantis gatvėj siūlomiems aukso gaminiams iš vario.
***
„Bendraukime“ susisiekė su įmonės „Robinzonada“ vadovu L.Samaška. Verslininkas teigė, kad jį ir jo įmonę autorius kaltina nepagrįstai.
„Tai emociniu pagrindu pateiktas reikalas. Viskas į vienus vartus, kaip sako liaudyje“, - sakė L.Samaška, taip pat detaliai papasakojęs savo versiją.
Pirmiausia, anot jo, autorius neteisingai pateikė „Robinzonados“ pasiūlymo (ŠŠŠ) pavadinimą.
„ŠŠŠŠ, – kompiuteryje patikrino L.Samaška. – Šlapias šlapias šlepsenimas Šešupe. Nes tą dieną buvo numatomas blogas oras, ir visi tai žinojo, todėl buvo panaudotas toks žodžių žaismas. Jame apie jokias išmatas arba „š, kažkas, bet ne išmatos“ nieko nebuvo. Negražu šitaip išvedžioti. Kam išsidirbinėti? Kodėl tada neparašoma, kokia tiksliai buvo to laiško antraštė? O rašant suvesti viską į asociaciją su išmatom minimum neetiška, maksimum šmeižtas!“
Realybės šou nugalėtojas piktinosi, kad patys klientai buvo neapsisprendę, ko nori.
„Iš pradžių skambinėjo tai vieni, tai kiti, tai treti, visiškai nesiorientuodami, ko nori, bandydami užsakyti vieną upę, paskiau kitą, paskiau paaiškėjo, kad jų sodyba yra kitam Lietuvos gale. Kai jiems buvo paaiškinta, kad tai – du nesuderinami dalykai, tada kuriam laikui nutilo, dingo žmonės.
Tada atsirado viena organizatorė Eglė, prasidėjo racionalus pokalbis. Kai buvo pradėta aiškintis, kokio tipo plaukimo klientas nori, jie sakė, kad praėjusiais metais jie jau yra plaukę Dubysa. Klientės žodžiais tariant, jie plaukė 35 kilometrus, ir jiems tai buvo per sunku.
Tas, aišku, nustebino šiek tiek, nes toli gražu tokių vienadienių klientų, kurie plauktų 35 kilometrus, nebuvo. Tai buvo vėlgi apsimelavimas, nors iš mūsų pusės tai nebuvo priimta rimtai. Įlipus į mašiną ir prašnekus su jos draugėmis, sakė, ai, Jolka prisišnekėjo. Pasirodo, jie praeitais metais tik 21 kilometrą plaukė.
Bet čia tokios detalės. Kasdien dirbdami savo darbą stengiamės atmesti tokius dalykus, išfiltruoti, nes žmonės truputį pervertina save, jie nori pasigirti kaip visada ir taip toliau“, - kalbėjo L.Samaška.
Galiausiai buvo pasiektas susitarimas – plaukti Šešupe.
Tad kodėl kompanija įstrigo Višupyje?
„Mes ne supermenai. Kliento priskraidinti prie upės ir iš oro nuleist negalim. Tą visi supranta – kad dažniausiai yra paleidžiama nuo tilto, kartais tai yra privažiavimą turinti sodyba ar dar kažkoks keliukas. Tai suderinti visada yra sudėtinga. Pavyzdžiui, kartais klientai nori plaukti lygiai 11,5 kilometro nuo to gražaus beržo ir iki tos sodybos su pirtim. Tokie norai ne visada yra blaivūs – per naktį mes tilto nepastatom ir privažiavimo nepadarom“, - sakė L.Samaška.
Verslininkas teigė, kad nuo žygio dalyvių nieko neslėpė. Jiems buvę atšviesti ir išdalinti žemėlapiai.
„Iš pat pradžių jiems buvo pasiūlyti trys variantai, nuo kurios vietos jie galėtų pradėti plaukti. Sutarta dėl Višakio, kuris buvo didžiausias iš upelių. Buvo kelis kartus perklausta, parodėm žemėlapį. Upelio vaga jiems tiko ir patiko, nes kažkas įdomiau, paprasta ir taip toliau.
Bet kai jie pradėjo plaukti, mes jau turėjome atsarginį variantą, kur juos pusiaukelėje imsim, nes pasimatė, kad šita grupė nenuplauks. Tai vertini automatiškai, pamatęs, kaip žmonės elgiasi dar ant kranto. Nes savęs pervertinimas ir alkoholis – o tai yra vieša paslaptis, kad kai žmonės su baidarėm plaukia, tai dažniausiai ne sultis gurkšnodami – padaro savo.
Kadangi oras buvo vėsesnis, tai alkoholio buvo padauginta gerokai per daug. Žmonės nesugebėjo vos išlipę iš busiko padoriai įlipti į valtis. Ir dar net nesant jokių užvartų, lygioj upės atkarpoj jie jau vartėsi, nesugebėdami išsilaikyti baidarėse.
Apie tai niekad garsiai nekalbama, nes tada visi vengs tų firmų, kurios apie tai užsimins, bet visi žino, kad plaukimas baidarėmis yra alkoholinis turizmas. Ir mes kenčiam kiekvieną kartą, kai žmonės prigeria, pridaro nesąmonių. Vieni anksčiau atsipeikėja, kiti vėliau. Kaltinimai dėl pamestų, pradangintų, paskandintų daiktų ir taip toliau.
Šiuo atveju buvo lygiai tas pats. Kai kurie jų vėliau buvo tokie girti, kad neišlipo iš baidarių. Kurie negėrė, tiems viskas buvo gerai.
Kitas dalykas – žinodami, kad bus blogi orai, žmonės buvo neapsirengę. Ir ta pati nėščioji nuolat skundėsi. Iš pradžių iš to buvo daromas lyg ir juokas, neva neturiu drabužių. Kojas buvo apsiavusi maišiukais, kad nesušlaptų. Tai bet kokiam blaiviam žmogui tai yra aišku ir paprasta – jeigu tu pats nesisaugai, žinodamas, kur eini, pats esi kaltas.
Jiems atplaukus, iš pradžių bandėm su šypsenom juokelius skaldyt, pasiūlėm likus 200 metrų iki Šešupės išlipti ir išsinešti baidares, nes ten buvo vieta, kur buvo tokia galimybė. Nu tada ten įvyko tam tikras momentas, kad vyrai pradėjo rėkaut smarkiau, aš galbūt jiems vyriškai giliau įgėliau. Tai pasakė, čia vėl apgaudinėji. Sakiau, ne, neapgaudinėju“, - pasakojo L.Samaška.
Ar išvirtusių medžių Višakyje išties buvo daug?
„Buvo prašymas, kad upė būtų kažkokia stebuklinga. Kurioj upėj nėra medžių? Čia net nesvarstytinas klausimas. Mes negarantuojam, kad žmogui plaukiant ten neplūduriuos jokie medžiai. Jis rašo, kad apie staigiai nukritusį vandens lygį nebuvo net kalbų.
Čia nereikia būti gudriam, bet pasiskambint į meteorologijos ar vidaus vandenų tarnybą arba prieit prie upės ir pasižiūrėti, kaip visose upėse dabar nukritęs vanduo. Dabar vanduo yra tragiškai nukritęs – metrą-pusantro“, - aiškino L.Samaška.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
