Man 56 metai, o gyvenu su mama. Jai šį rudenį sueis 80 metų. Mama sėdi invalido vežimėlyje, visai nejudina kojų, o rankas – sunkiai. Sutrikusi kalba: šneka iš lėto, sunku suprasti, ką sako. Senatvinis marazmas irgi daro savo — jau senokai girdėjau iš jos blaivų ar protingą sakinį.
Kas rytą keliuosi penktą. Pagaminu pusryčius ir pietus, tada keliu mamą. Pakeičiu, atsiprašant, pampersus, apiprausiu, aprengiu, sodinu į vežimėlį. Ji liesa, todėl galiu pakelti, bet nuo to tampymo ir kilojimo nuolat turiu problemų su nugara. Pavalgydinu, nuvežu į kambarį ir palieku įjungtą televizorių. Taip ji sėdi, kol grįžtu iš darbo ir pašildau pietus. Vakare vėl ta pati muzika — perrengimai, pampersai, guldymai. Tai trunka jau penkerius metus.
Mano mama — buvusi kaimo mokytoja. Vaikystę ir paauglystę praleidau kaime. Niekada gerai nesutarėme: jai nuolat netikdavo mano tais laikais modernios šukuosenos, pažymiai, kalbėjimo tonas.
Draugių neturėjau daug – dvi, bet ir jos motinai netiko. Tėvelį mylėjau kur kas labiau, deja, jis pasimirė man esant septyniolikos. Baigiau mokyklą ir iškart išvažiavau į miestą.
Motina sakydavo, kad nesusirasiu vyro. Dėl šito ji buvo teisi, aš taip ir neištekėjau, nors turiu du puikius vaikus. Juos, savo anūkus, ji vadino benkartais. Iki motinai pasiligojant matydavomės kartą per dvejus – trejus metus, ir tai man buvo per dažna. Dabar aš jau ir žiūrėt kartais į ją nebegaliu, o rūpintis reikia.
Bjauriausia yra klausytis jos kalbų. Vietoje to, kad būtų dėkinga, jog apsiėmiau globoti, mama nuolat burba. Burbuliuoja kažką sau panosėje, o kai neatsakau — rėkauja. Kartais sapnuoju klaikius sapnus, kuriuose išmetu ją iš vežimėlio ir palieku gulėti.
Abu mano vaikai užsienyje, padėti nėra kam, tad tvarkausi viena. Viliuosi tik, kad tas netruks dar dešimties ar daugiau metų. Priverstinė pareiga — kankynė, o daryti nėra ką, bėgti nuo šito nėra kur.
Užjaučiu visus savo tėvais besirūpinančius. Tai sunkiau negu vaikus auginti. Kas vakarą meldžiu Dievo ramios ir trumpos senatvės, kad netapčiau savo vaikams tokia našta, kokią tempiu pati.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
