Praėjo vos metai, o diena prasidėdavo stiprių raminamųjų doze ir pasibaigdavo viena ar keliomis vyno taurėmis, be kurių jau nebepajėgdavau užmigti. Nepajėgdavau nusiraminti, kankinama kaltės ir nepilnavertiškumo komplekso.
Tai buvo ne gyvenimas, o viena didelė nesibaigianti krizė, susidedanti iš daugybės mažesnių krizių. Kasdieniniai skandalai, keičiantys ilgus nesikalbėjimo periodus, valkiojimasis naktimis, per prievartą brukama specifinė literatūra, savęs pažinimo ir tobulėjimo kursai. Čia bandymai tapyti, čia bandymai rašyti, aktorystė... Nuolatinis blaškymasis, nenusėdėjimas vietoje, nuotaikų kaita.
Tai užgerdavo, užgerdavo tiesiog juodai, tai puldavo į kitą kraštutinumą – pradėdavo valyti organizmą ir man tekdavo rūpintis juo išsekusiu ir suirzusiu, ištinusiu nuo be saiko plempiamo vandens.
Tai valgydavo mėsą, tai jos nevalgydavo. Tai pirkdavo drabužius skudurynuose ir keikdavo vartotojišką visuomenę, tai iššvaistydavo tūkstančius dizainerių kostiumams ir kaklaryšiams.
Vis imdavosi kažkokių sudėtingų, jam pačiam sunkiai suvokiamų projektų. Vienus baigdavo, kitus užmesdavo pusiaukelėje, prisidirbdavo skolų, užstatydavo iš senelių paveldėtą butą, ir aš vis bijodavau, kad turėsime kraustytis į gatvę.
Šalia jo draugų ir jo šeimoje jausdavausi svetima, neturinti balso teisės, priversta niauriai tūnoti kur nors kampe, kad tik neleptelėčiau ko nors tokio, kas priverstų juos juoktis ar, dar blogiau, atlaidžiai nusišypsoti. Visiems jiems buvau ir amžinai liksiu „ta netinkama moterimi“, kurią jis pasirinko tik iš gailesčio, netinkama jam į poras nei intelektualine, nei fizine prasmėmis. Pernelyg žemiška, pernelyg paprasta, pernelyg pilka, įsitrynusi į jo aplinką kažkokiu nesuprantamu būdu.
Buitiniai reikalai niekada nebuvo stiprioji mano sudėtingo vyro pusė. Jis labai mėgo skaniai pagamintus pietus, gerai išlygintus baltinius ir tvarkingus, iki blizgesio išgremžtus namus, bet visa jo pagalba apsiribodavo burbėjimu ir pamokymais. Pats nelaikęs rankoje samčio ir tikriausiai nesugebantis net išsikepti sau omleto, drįsdavo priekaištauti dėl blogai ištroškintų balandėlių vynuogių lapuose ar pasibjaurėdamas krimsdavo pyragą su ožkos sūriu ir garstyčiomis. Jei teikdavosi mane pagirti, košdavo kiekvieną žodį pro dantis, lyg norėdamas pasakyti – imk, turėkis. Nusipelnei.
Būdavau kalta dėl visko ir visada. Jei jam sekdavosi, būdavau kalta nes nepakankamai juo žaviuosi. Jei nesisekdavo likdavau kalta dėl to, kad nesugebu tinkamai jo palaikyti ir įkvėpti. Kartais ateidavo trumpas ir džiaugsmingas ramybės laikotarpis, kada jo savirausos energija nuslopdavo, tada dar sugebėdavau prisiminti, kad jį myliu, ir neklausdavau savęs, kodėl gaištu savo laiką šalia tokio žmogaus.
Gal ir būčiau toliau sirgusi juo lyg sunkia nepagydoma liga, bet atsirado banali priežastis, pagaliau perpildžiusi mano kantrybės taurę. Horizonte sušmėžavo nauja įkvepianti mūza. Jaunesnė, gražesnė, visokesnė. Apie ką man buvo išdidžiai pranešta. Vyras net sugalvojo eilinę sudėtingą išeitį iš nepatogiai susiklosčiusios padėties: liekam gyventi kartu, bet aš į jo tolimesnes savęs paieškas ir santykius nesikišu. Pasiūlė apsimest, kad viso to nėra. Nes, matote, jis, regis, prie manęs yra pripratęs ir net mylįs. Tik, žinoma, kaip žmoną. Kaip atsarginį aerodromą.
Išdidumo aš dar turėjau, tiesa jau visai nedaug. Tik tiek, kad užtektų išrėkti žodį „skyrybos“.
Po visko, po ašarų ir ilgesio (niekaip nesuprantu, ko aš tada taip ilgėjausi) prisiekiau sau daugiau niekada nebelipti ant to paties grėblio. Prisiekiau, kad mano aplinkoje daugiau nebus jokių menininkų, ypač vyriškos lyties. Niekada neatsiversiu nei vienos knygos, nuo kurios iš nuobodulio surakina žandikaulius, nežiūrėsiu progresyvaus kino, kurio kūrėjai turėtų ilgai ir nuobodžiai aiškinti, ką jie norėjo pasakyti tuo savo kūriniu. Daugiau jokių sudėtingų egzotiškų patiekalų. Vien keptos bulvės.
Mano gyvenime jau seniai yra kitas vyras, Vyras iš didžiosios raidės. Paprastas ir... tiesiog paprastas.
Niekada negalvojau, kad paprasti šviesūs dalykai gali suteikti tiek daug neapsakomos laimės. Taip paprasta kalbėtis ir apie kasdienybę, ir apie tai, kas tikrai sudėtinga. Kaip paprasta gali būti auginti vaikus. Kaip paprasta gali būti dalintis viskuo, kaip ir teigiama priimant santuokos sakramentą. Kad galima taip paprastai, be įtampos ir širdperšos giliai mylėti savo žmogų. Nesiknaisioti savyje ir neieškoti kelių į kito širdį.
Auginu dukrą, ir tėtis jai yra vyriškumo bei tėvystės pavyzdys. O aš vis pagaunu save galvojant, kad jei mano vaikas sumanytų susieti savo likimą su sudėtingu vyru (dukra auga visa į mane), padaryčiau viską, kad tik taip neatsitiktų.
Jei reikės, tikriausiai sugebėsiu ir gerai užvožti sudėtingai asmenybei šluota per pečius, taip gerai, kad vienu ypu atsivertų visi kosminiai ir eteriniai kanalai ir jis tą pačią akimirką įgautų taip trokštamos išminties.