Pirmiausiai įstrigo tai, kad už įvažiavimą reikėjo susimokėti. Nesu šykštus, bet už ką? Įvažiavus į Palangą išsigandau: pasistatyti automobilį – misija neįmanoma. Šiaip ne taip apsistojom privačiam sektoriui.
Jūra netoli, žadėjo ramų ir gerą poilsį. „Ramus poilsis“ pasireiškė jau po 24 valandos: kažkur netoliese griaudėjo rusiškos dainos, kažkas po langais rėkavo. Na, ir viską karūnavo mašinų signalizacijų koncertas.
Ryte su šeimyna patraukėm į išvajotą pajūrį. Šiaip ne taip radom vietelę, kur galima prigulti. Po valandos jau vos ne ant musu antklodes prisišvartavo kiti poilsiautojai. O tada prasidėjo masinis saulėgrąžų valgymo čempionatas. Kaip supratau, laimėjo pilvūzas iš Marijampolės, kuris, užvalgęs siemkių ir išgėręs bent 5 skardines alaus, užmigo.
Vaikas užsimanė į tualetą. Apsidairiau – nėra. Teko eiti į miestą ieškot. Baras įleido, aišku, ne už dyką. Kaina – tik 1 litas.
Grįžus atgal prie jūros, čempionas iš Marijampolės jau buvo prabudęs. Jam beeinant į jūrą, jo kolega sušuko: „Kur eini?“
„Kur, kur, varau pamy.t į jūrą.“
Suklusau. Vėl apsidairiau – 80 procentų poilsiautojų pliurpė alų. Klausimas: kur jie atlieka gamtinius reikalus? Dabar jau klausimo nekilo. Pasirodo, jūra – vienintelis nemokamas tualetas Palangoje.
Neapsėjome ir be Palangos himno: „Šaltas alus, karšti čeburekai!“
Pamislijau, kur dingo ta mūsų tvarkinga, švari Palanga? Be saulėgrąžų, budulių ir kitų individų, kurie atvažiuoja ne pailsėt ir pasidegint, o tiesiog apteršia kaip kiaulės ir išvažiuoja.
Tą dieną taip ir likom nesimaudę. Kažkaip nesinori maudytis šlapimo jūroje. Nusiminę grįžom į butuką. Susikrovėm mantą ir nutarėm judėt į Ventspilį.
Palanga paliko slogų įspūdį.