Esu gana jauna, drąsi, entuziastinga, pasitikinti savimi mergina. Baigusi mokslus nusprendžiau vasarą užsidirbti pinigėlių kitiems metams.
Įsidarbinau barmene vienoje Palangos kavinėje, kur mane pasitiko šiltas, draugiškas kolektyvas, gavau puikią kambario draugę, su kuria nuo pat pradžių radau bendrą kalbą. Žinoma, pirmomis dienomis buvo labai sunku priprasti prie intensyvaus darbo ritmo. Bet, kaip paaiškėjo, ne viskas buvo taip nuoširdu ir džiugu.
Grįžo iš atostogų kavinės savininkas, kuris nuo pat pirmos akimirkos man nepatiko. Aukštas, šviesus, įkopęs į ketvirtą dešimtį vyras su juokinga šukuosena ir dar juokingesniu švarku. Jis, pamatęs mane, nužiūrėjo it skaneris, nuo galvos iki kojų – patikėkit, tai ne pats maloniausias dalykas.
Darbo diena prasidėdavo 9 val. 30 min. ir trukdavo iki 20 val., o kita pamaina dirbdavo nuo 20 val. iki 24 val. ir ilgiau. Padirbusi keletą savaičių, pripratusi prie tokio ritmo, gyvenau ir dirbau lyg svajonių darbe: klientų pasitaikydavo visokių, bet didelę dalį sudarydavo šaunūs žmonės su dar šaunesne „arbata“. Susipažinau su kolektyvu, įsibėgėjau, ir sekėsi gana puikiai – per dieną gaudavau „arbatos“ ne mažiau kaip 150-200 litų. Tai fantastiški pinigai, nemanau, kad kam pakliudytų tokia sumelė.
Ir atsitiko taip: per skubėjimą, užkliuvusi už boso, apipyliau šalta kava jo baltus marškinius bei džinsus. Jis nieko blogo nepasakė, tik pažvelgė į mane ir išspaudė šypseną, kuri tuo momentu man pasirodė maloni.
Po šio įvykio, vakare, atidirbusi savo pamainą, gavau keletą žinučių nuo nežinomo asmens. Paprašius prisistatyti, jis pasiūlė susitikti šalia esančioje kavinėje. Žinoma, aš nesutikau.
Papasakojau apie tai savo kambario draugei, ir ji pastūmėjo mane paskambinti tam nepažįstamajam ir priimti jo pasiūlymą. Įkalbinėjama draugės, aš sutikau ir pranešiau, kad atvyksiu į tą kavinę. Manėme, jog kažkuris iš mūsų kavinės vaikinų nori pajuokauti.
Įžengusi į vidų pamačiau tai, ko net įsivaizduoti negalėjau – išvydau savo bosą, pasipuošusį ir su gėlių puokšte. Man priėjus arčiau, jis bandė įteikti puokštę man, bet, žinoma, aš gėlių neėmiau ir pasipiktinusi pakeltu balsu paprašiau jo paaiškinti, kokį velnią jis čia sugalvojo ir ką jis išvis sau manė. Tikėjosi, kad pradėsiu susitikinėti su savo bosu, kuris turi nuostabią šeimą? Būsiu jo meilužė? Kliūtis jo žmonai?
Jis pradėjo kalbėti niekus, vadinti gražiais žodeliais, prašydamas atsisėsti. Žinoma, atsisakiau ir pasukau išėjimo link. Netrukus gavau žinutę: „Išėjusi padarei didelę klaidą.“
Kitą rytą man nė nepradėjus aptarnauti savo stalelių, gavau iš boso priekaištų dėl savo „per ryškių“ batelių. Žinoma, ignoravau jį, bet tai nebuvo išeitis. Vėl prisikabino nė valandai nepraėjus – šįkart dėl iškirptės, kuri gali trikdyti kavinės lankytojus. Užsisegiau viena saga daugiau, bet dabar jam labai nepatiko mano nulakuoti nagai, esą padavėjoms tai nedera. Įpusėjus dienai, mūsų žvilgsniai vėl susitiko, tik šįkart jo akys buvo pilnos pykčio.
Kiekvieną vakarą prieš baigiant savo pamainą reikėdavo apskaičiuoti apyvartą ir suskaičiuoti kasoje esančius pinigus. Pastebėjau, kad jis sukiojosi šalia baro ir vis kažką krapštė, žvilgčiojo, žiūrinėjo. Suskaičiavusi pinigus kasoje pamačiau, kad kasos aparato duomenys nesutapo su surinktų pinigų suma. Pasimetusi perskaičiavau vėl ir, nesupratusi priežasties, pasikviečiau porą merginų iš kolektyvo. Jos paskaičiavo, apžiūrėjo ir pasakė, kad kasoje trūksta 6000 litų. Visų žvilgsniai nukrypo į mane.
Kai tai sužinojo bosas, man teko rašyti pasiaiškinimą, kaip taip galėjo atsitikti. Aš pasimečiau – buvau sutrikusi, pavargusi nuo žmonių antplūdžio. Ir galiausiai pasilenkęs prie manęs jis tarė: „Sakiau, kad darai didelę klaidą.“ Ir nespėjus man ištarti nė žodžio, išgirdau kaip rėžė, jog aš atleista ir būsiu apkaltinta vagyste.
Dabar vyksta teismo procesas, esu kaltinama neteisėtai pasisavinusi pinigus. Žinoma, bylinėsiuosi iki paskutinio atodūsio.
Bet noriu įspėti: merginos, neapsigaukite su savo viršininkais, nepapulkite į spąstus. Nė neįsivaizdavau, kokios gali būti pasekmės sužadinus viršininko jausmus ir jį atstūmus.