Iš pradžių atrodė diedukas intelegentiškas. Tiesa, aš turėjau kambarioką ir studentę kitame kambaryje, bet po truputį išsivažinėjo visi iš to buto, likau aš vienas.
Ir tada prasidėjo. Pirmiausia man pradėjo drausti gerti kavą, nes, matot, ji kenksminga. Tada liepė praustis tik šaltu vandeniu ir tik pagal knygą, kurią jis man davė. Žinoma, aš neklausiau, tai jis visaip pradėjo kabinėtis, kaprizus rodyti, kaltinti nebūtais dalykais, kol liepė išsikraustyti.
Tada patekau pas močiutę. Ji nebuvo agresyvi, bet elgdavosi keistai, net gąsdindavo savo elgesiu, reikalaudavo kad iš kaimo valgyt jai atvežčiau. Ten iškentėjau 3 savaites.
Tada patekau pas jauną šeimą – motiną ir du paauglius vaikus. Vyras dirbo užsienyje. Ten jau lyg ir neblogai būtų, bet vaikas man padarė 300 litų nuostolio, šiaip iš šaldytuvo dingdavo maistas ir iš viso tai buvo bendrabutis. Po pusės metų teko kraustytis, nes šeimininkai išvažiavo į užsienį.
Dabar treti metai gyvenu pas šeimininkę. 84 metų išsilavinusi inteligentiška moteris, tik senas žmogus yra senas. Tikrina, ar nesišlapinu į lovą, mokina kaip man šlapintis reikia, tada jaučiuosi beviltiškai.
Ir taip jau 9 metai. Išsinuomoti atskiro buto negaliu, esu neįgalus. Daug neuždirbu, nusipirkti, žinoma, net negalvoju.
Bet žinot ką supratau per šiuos metus? Tu gali būti neįgalus, nepavalgęs, be šeimos – su visu tuo galima susitaikyti. Bet kai žmogus neturi savų namų, tai tu tada nieko neturi, negali baisiau būti.
Tad tie, kurie turite savo namus, turite kur grįžti po darbo – jūs laimingi, patikėkit.
O baisu tai, kad aš jau neturiu pas ką grįžti ir į kaimą, ten nėra jau namų, kur galima gyventi. Tad esu tarp žemės ir dangaus, ir laukiu stebuklo – gal kas pasikeis gyvenime.
