Laikiau save realiste ir juokdavausi iš vyresnio amžiaus moterų, įsimylinčių jauniklius. Dabar suprantu, kad naivi žinutė kartais gali aukštyn kojomis apversti gyvenimą.
Sėdėdama darbe, telefonu gavau pranešimą iš trijų žodžių: „Jūs labai graži“. Be jokio parašo ir iš nepažįstamo numerio.
Apsidairiau aplinkui, ar kuri iš bendradarbių po stalu neprunkščia. Riktelėjau garsiai: „Ei, prisipažinkite, kas parašėte meilės prisipažinimą?!”. Bet niekas nė dėmesio į mane nekreipė.
Mįslė suintrigavo
Palaukiau porą valandų, bet smalsumas padarė savo: išsiunčiau žinutę, parašiusi tik klaustuką.
Gavau du klaustukus. Parašiau: „Liaukis pokštauti, trukdai dirbti“. Gavau atsakymą: „Jaučiu, kad netrukdau. Juk atsakėte“.
Aha, ne chamas: sako „jūs“, nors kreipiausi „tu“. Padelsiau pusvalandį ir paklausiau: „Kodėl man rašote?“ Atsakymas buvo kvailas, bet kažkodėl palietė širdį: „Rašau, nes kartais jaučiuosi vienišas.“
Dar sykį apsidairiau, ar kuris iš bendradarbių nespokso į mane iš už kompiuterio ir nekikena. Visi dirbo.
Tą dieną daugiau nedariau nieko: išjungiau telefoną, kad neblaškytų, ir ėmiausi skaičių. Bet netrukus pamačiau, kad privėliau klaidų ir turėjau pradėti vėl iš naujo. Mane suėmė juokas: kažkoks pokštininkas, gal net dešimtmetis mokinys, parašo žinutę pirmu pasitaikiusiu numeriu, o į penktąją dešimtį įkopusi moteris sunerimsta. Ir neįstengia susikaupti darbe.
Pamaniau, kad galiu jam apie tai parašyti: „Klausyk, galvojau, kas tu toks ir pridariau klaidų. Dabar turėsiu likti po pamokų. Per tave“. Atsakymas atėjo žaibiškai: „Aš irgi apie Jus galvoju“.
Pasimatymas
Tas personažas tebesakė man „jūs“. Ėmiau spėlioti, ar jam nebus tarp 60 ir 70-ies.
„Prisipažink, nuo kada gauni pensiją ir ar pajėgi vaikščioti be lazdos?“ – išsiunčiau žinutę, kuri turėjo atšaldyti norą su manimi bendrauti.
„Ne, man 28-eri“, - gavau atsakymą.
„Tai kodėl man rašai? Tikriausiai įtari, kad man dviem dešimtimis daugiau?“ – atšoviau.
„Taip, aš tą žinau. Mes susitinkame kiekvieną rytą eidami į darbą“ – parašė.
Tikrai nė vieną rytą nesu sutikusi į mane spoksančio jaunuolio, nes mūsų kontora darbą pradeda septintą ryto: ne toks metas, kad norėtum tyrinėti praeivių veidus. Tokiu metu dūlinu gatve dar nė nepabudusi ir džiaugiuosi, kad praeivių nėra, nes į juos atsitrenkčiau.
Staiga iš atminties išplaukė, kad aną savaitę išties buvau atsitrenkusi į kažkokį tipą. Rodos, atsiprašiau. O gal jis atsiprašė? Veido tikrai neatsimenu. Man pasidarė labai smalsu.
„Klausyk, ar tu tas pats, į kurį aš plojausi pilvu, kai miegodama ėjau į darbą?“ – parašiau ir buvau labai patenkinta sąmoju.
„Taip, jūs kvepėjote „Angel“, mano mėgstamiausiais“ - parašė jis.
Man pasidarė gėda: reiškia, tas žmogus nieko neišsigalvoja, yra mane matęs ir gal net neturi jokių ketinimų iš manęs pasišaipyti. Nes kvepalai „Angel“ yra jėga. Hmm, jaunas vyriškis, kuris geba atskirti aromatą.
Esu labai dalykiška.
„Susitinkame kavos Vilniaus gatvėje, 15 val. Nesugalvok neateiti“ – parašiau įsakmiai.
Dabar, kai ta istorija jau pasibaigė, bandau prispausti save prie sienos ir priversti prisipažinti, ar ne aš pati sau ant kupros užsisodinau alfonsų alfonsą.
Taigi, jis atėjo – aukštas, lieknas, kukliai, bet tvarkingai apsirengęs, sumokėjo už mudviejų kavą, sakė šiuo metu keičiąs darbą, todėl turįs kiek daugiau laiko ir net galįs dažniau su manimi išgerti kavos.
Telefonų numeriais apsikeisti nereikėjo, nes juos jau turėjome. Vakare atsiminiau, kad jo nepaklausiau, iš kur gavo manąjį. Todėl paskambinau.
Pati pasiūliau pagalbą
Jis buvo kiek sutrikęs. Atsiprašiau, kad paskambinau netikėtai, o jis paprastų paprasčiausiai paaiškino, kad šįvakar privalo palikti butą, kurį nuomojosi, dabar nuvažiavo iki draugo namų, o šis negrįžta ir neatsako telefonu, nors jiedu susitarę, kad šiąnakt jis ten nakvos, kol persikels į nuolatinį būstą.
„Hmm“, - numykiau aš. Jaučiau, kad neprivalau ištiesti pagalbos rankos, nors susilaikyti buvo labai sunku.
Kitą rytą susitikome gatvėje šalia mano darbo. Jis atrodė nemiegojęs ir atsiprašė, kad ne per geriausiai jaučiasi. Aš irgi skubėjau. Be to, jaučiau, kad nereikia klausti, kur jis nakvojo.
Bet vakare jis pats paskambino: turįs išvažiuoti pas mamą į Vilniaus rajoną, nes draugas negali jo priimti, o jam reikia rytoj eiti į naujojo darbo personalo skyrių pasirašyti dokumentų, todėl reiksią keltis penktą ryto. Išbėrė tai greitakalbe ir atrodė, kad jam nesmagu aiškinti, jog taip kvailai nutiko.
„Tai gali pernakvoti mano sūnaus kambaryje, jis studijuoja užsienyje. Yra atskiras įėjimas“, - nepajutau, kaip pasiūliau.
Vyrukas per dešimt minučių atsidūrė Žvėryne prie mano namo. Na, namu nepavadinsi: greičiau kapitalinio remonto reikalaujančia lūšna, bet labai patogioje vietoje. Tik vėliau man šovė galvon, jog jis puikiai žinojo, kur aš gyvenu. Buvo susirinkęs ir daugiau informacijos – apie atlyginimą, įpročius, keliones, draugus.
Tada net nepagalvojau, jog šio apsukraus jaunuolio akimis esu puiki kandidatė, kuri lengvai leisis apmulkinama, suteiks gyvenamąjį plotą, skolins pinigų, leis naudotis automobiliu, šaldytuvu, supažindins su draugais ir įtaisys į darbą. Viskas taip ir nutiko.
Mokėjo prajuokinti
Jį išvydusi, viena mano draugė ėmė sukti galvą ir nutarė, jog yra šį vyrą mačiusi.
„Pala, ar tik nebus jį rodę per televiziją kažkokioj kriminalinėje kronikoje?“ – prasitarė.
Suniekinau draugę, nes Alvydas (tai tikras jo vardas) buvo paslaugus, vos pabudęs ėmėsi remontuoti išklypusius priebučio laiptus, todėl negalėjau jo išprašyti lauk tą pačią dieną. Kai grįžau, jis buvo pripirkęs delikatesų vakarienei ir iš už neatkeliamos spintos išžvejojęs visą ten užkritusį šlamštą.
Tada aš nuėjau pirkti vyno, patyliukais galvodama, jog seniai man niekas negamino vakarienės. Esu jau dešimtmetį išsiskyrusi, todėl ir pati niekam jos neviriau.
Mudu išgėrėme vyną lenktyniaudami, kas pasakys ironiškesnį tostą, ir aš net nesuklausau, kai jis tarė: „Už moteris, kurios tiki netikrindamos!”
„Netikrindamos ko?“ – perklausiau.
„Aš pajuokavau“, – pasakė Alvydas.
Po savaitės mes jau buvome meilužiai. Jo privalumas buvo tai, jog mokėjo sakyti nepiktus komplimentus pašaipiu tonu ir mes abu leipdavome juokais.
Išdavė pokalbis
Po dviejų mėnesių tikrinau savo elektroninius atsiskaitymus už prekes ir komunalines paslaugas ir man pasirodė, kad trūksta maždaug dviejų šimtų litų. Bet nutariau, jog pati apsirikau ir neatsimenu, ką ir kur pirkau.
Kitą mėnesį trūko šimto litų, o trečią vėl poros šimtų. Kiekvienąkart būdavo pirkta daugiau vyno, nei aš manydavau pirkusi. Kartais atrodydavo, jog neatsimenu, kad būčiau ėmusi grynųjų iš bankomato, bet sąskaita rodė, kad ėmiau.
Šitaip mes kartu pragyvenome pusmetį. Bendras ir, beje, visai linksmas gyvenimas būtų tęsęsis gerokai ilgiau, bet sykį darbe man pakilo aukšta temperatūra ir bendradarbė parvežė mane namo 11 val. ryto.
Alvydas garsiai kalbėjosi telefonu su kažkuo ir sakė, kad jam jau pabodau, bet jis tikisi mano sąskaita sukaupti bent porą tūkstančių litų, kad galėtų nusipirkti bilietą.
„Kodėl taip ilgai? Nes nusikopijavau tik vienos jos kortelės PIN kodus, o kreditinę ji nešiojasi su savimi“, – paaiškino.
„Grąžink nukopijuotus kodus ir nešdinkis lauk“, – ramiai ištariau.
Gal ir būčiau iškvietusi policiją, bet turėjau per daug temperatūros. Be to, neketinau apsijuokti prieš policininkus.
„Atleisk, alfonsai – labai paplitęs verslas. Negi tu nesupratai? Maniau, kad žinai, bet tau priimtinas šis žaidimas“, – kaltai gūžtelėjo pečiais Alvydas.
Dabar dažniau žiūriu apgavysčių ir smulkių nusikaltimų kronikas: tikrai, jaunų alfonsų skaičius smarkiai didėja. Žinučių, giriančių mano grožį, iš nepažįstamų asmenų daugiau nebegaunu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
